Šis tinklaraštis atsirado tik todėl, kad man patinka rašyti. Daugiau nei du dešimtmečius rašau tekstus darbe, dar beveik dešimt metų intensyviai rašiau apie futbolą, o vėliau sustojau. Liko tik darbiniai reikalai, kurie, kaip žinia, spaudžia į tam tikrus rėmus.

Susikurti NENAMIE.LT – ilgai brandintas ir apgalvotas sprendimas.

Pirmiausia, man nebereikia niekur skubėti ir aš neprivalau visko aprašyti tuoj pat. Žinau, ką reiškia skubėjimas, kai tekdavo kuo greičiau apžvelgti tik ką pasibaigusias futbolo rungtynes ar vidurnaktį paskelbti kokią nors svarbią žinią. Ilgainiui toks pasiutęs tempas išsunkia ir emociškai, ir, žinoma, fiziškai. Antra – pasiilgau kūrybinio rašymo. Ne tekstų vertimo, ne redagavimo, ne įvykių stebėjimo iš šalies ir jų atpasakojimo. Daug smagiau, kai pats esi įvykių dalimi, o rašymo tempo ir dažnumo niekas nereguliuoja.

NENAMIE.LT – apie aktyvų laisvalaikį gamtoje ir mieste, apie įspūdžius kelyje, apie aprangą, įrangą ir maistą, apie žygiavimo pionierius bei jų istorijas, apie perskaitytas knygas ir net apie kompiuterinius žaidimus. Ir dar apie viską, kas tik šauna man galvon.

Nevarginsiu jūsų ilgais tekstais apie tai, jog fizinis aktyvumas yra naudingas jūsų protinei veiklai, padeda jaustis žvaliau, atsikratyti neigiamų emocijų ir streso, gerina ištvermę bei tirpdo perteklinius kilogramus. Tikiuosi, kad jūs ir be manęs patys puikiai tai suvokiate.

Beje, apie kilogramus. Man viskas prasidėjo nuo dėžės… pomidorų.

Foto: Tom Hermans / Unsplashed

Vieną 2015-ųjų rudens dieną kėliau ją nuo žemės ir staiga supratau, kad akimirkai man tiesiog „atjungė“ nugarą ir kojas. Pajutau, kad nebegaliu įprastai pasisukti su svoriu rankose.

Pirma į galvą atėjusi mintis tuomet buvo maždaug tokia: „žmogau, tau dar net nėra keturiasdešimties, o tu jau imi byrėti“.

Prireikė dar šiek tiek laiko ir mažiausiai keleto savęs prievartavimų pagaliau užlipti ant svarstyklių, kol skaičiai jose ėmė kelti net nebe nerimą, o tiesiog siaubą. Taigi, 2015-ųjų gruodį aš pagaliau išėjau. Ir iš savęs, ir iš komforto zonos. Pradėjau vaikščioti, nors startas buvo labai sunkus. Po pirmų penkių kilometrų per sniegą vėliau gulint ant lovos kojos degė taip pragariškai, jog nežinojau, kur jas dėti – gal pakelti aukščiau, o gal nuleisti ant žemės. Kvėpavimas priminė išsidūkusio šuns, akyse sukosi ratilai, o galvoje – abejonės: „ką gi tu darai, kvaileli, gal vis tik nereikia?“.

Bet tai buvo seniai. Dabar aš einu.

Kilometrai ir kilogramai nebekelia streso, galvoje nebėra minties „o gal nereikia“ ir aš vėl galiu be baimės pakelti dėžę pomidorų. Net dvi :)

Pasimatysim #NeNamie !