Pirmas įrašas po gero pusmečio. Ir ne, tai nereiškia, kad aš niekur nevaikščiojau. Tiesiog, gal tose kelionėse buvo mažiau įspūdžių, kartojosi vietos ir po jų neateidavo įkvėpimas. Ir nebuvo noro rašyti. Visi puikiai suprantat ir matot, ką išdarinėja ūsuotas nevisprotis… Skaityti toliau →
Taip jau gavosi, kad prieš Vyriausybei atšaukiant draudimus judėti tarp savivaldybių, keli žygiai Vilniuje buvo teminiai. Su draugais keliavome ten, kur stovėjo Baltieji Vilniaus stulpai, ėjome dabar jau nebematomais lenkmečio siauruko bėgiais ir lankėme Vilniaus gyvūnus. Nuo teksto apie transportą… Skaityti toliau →
Idėją apeiti Vilniuje esančias skulptūras ir paminklus, kuriuose vaizduojami gyvūnai, pamėtėjo klasiokė Laura. Iškart patiko, o ir proga pasitaikė greitai. Tiesa, prieš tai teko atlikti kelias smulkias maršruto korekcijas ir pasėdėt prie žemėlapio apgalvojant starto vietą. Nesinorėjo veltui sukti ratų… Skaityti toliau →
Idėja pasivaikščioti ten, kur 1930 metais Vilniaus krašte šeimininkavę lenkai įrengė ir kariniams tikslams naudojo siaurąjį geležinkelį, kilo po Baltųjų stulpų žygio. Besidomint šių sostinės ribų žymeklių istorija teko nemažai skaityti apie Zakretą, dabartinį Vingio parką, ir čia nutiestą pionierių… Skaityti toliau →
Jei šių laikų jaunimo paklaustumėme, ką jie žino apie Vingio parką, esu įsitikinęs, jog daugelis tiesiog pasakys, kad tai puiki vieta leisti laisvalaikį, paminės kokios nors savo mėgstamos grupės koncertą, dar gal Dainų šventę. Vyresni veikiausiai prisimins atrakcionus, didžiausią Sąjūdžio… Skaityti toliau →
Nepasakysiu nieko naujo ir nieko sensacingo – Vilniuje esantis paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui yra radiokatyvus. O jei kalbėti labai tiksliai moksliškai, tai padidintą jonizuojančiąją spinduliuotę skleidžia paminklo postamentas. Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Tai – granitas. Sulaukiau nemažai reakcijų bei… Skaityti toliau →
Smagu, kai viena graži idėja paskatina kitą. Metų pradžioje karantino ribojimų Vilniuje įkalinti Rasa ir Andrius iš „Taip jau gavos” ėmė ir pėsčiomis apėjo dabartines sostines „sienas”. Ir ne bet kaip, o būtent ten, kur driekiasi administracinė riba – visai… Skaityti toliau →
Aš, kaip žinia, laukiau ir prašiau daug sniego, tad po šios dienos nepersigalvojau, nors… Kartais beeinant atrodė, kad matau JĄ – su dalgiu ant peties ir besišypsančią bedante burna. Tuoj, tuoj… ji pabučiuos ir liksi toje baltoje karalystėje amžiams amžiniesiems…. Skaityti toliau →
Nežinau, kaip jums, bet man tai gražiausia žiemos nuotrauka. Taip, ledo sukaustyti ežerai, sniegu apkabinti medžiai, gilios lyg penki patalai pusnys, apsiklojusius pušys ir eglės, varvekliai, kalniukai ir balti kaip pienas laukai – visa tai nuostabu žiemą, bet… Pro šią… Skaityti toliau →
Kol Lietuvoje vis dar taikomi dėl karantino įvesti judėjimo tarp savivaldybių ribojimai, belieka jų paisyti ir drausmingai žygiuoti tik ten, kur „leidžia turimi dokumentai”. O jie man leidžia legaliai lankytis Vilniaus mieste bei rajone. Ką gi, kita vertus, tokie ribojimai… Skaityti toliau →
„Jei nepakviesi manęs į žygį, tarp mūsų viskas baigta” – kažkurį savaitgalį po eilinio žygio su kita kompanija „prasileidau” ultimatumą nuo Gedimino. Tai teko skubiai taisyt padėtį. Ėmėm ir susukom tris dešimtis kilometrų už Vilniaus Vilniuje. Keli pastebėjimai apie tai,… Skaityti toliau →
Žaliuoju taku, vedančiu palei Strėvos upę ir sukančiu ratą Spindžiaus mišku, esu ėjęs bičiulio Manto Žalkausko organizuotame „Fail Hike” žygyje. Apie jį kada nors parašysiu atskirą įrašą, nes tai buvo labiausiai netipinis iš visų žygių, kuriuose man yra tekę dalyvauti…. Skaityti toliau →
Ateini prie ežero, stovi jo pakrantėje ir supranti, kad ribos tarp dangaus ir žemės tiesiog nėra. Jokio horizonto, jokios linijos. Viskas paskandinta rūke. Visiškai viskas. Tokiame tirštame, kad matosi tik arčiausiai esantys nuliūdę medžiai, keletas kuolų ir vienišas plaustas ežero… Skaityti toliau →
Tik priminsiu tai, ką esu sakęs pavasarį: mes gyvenam keistu metu, kai gamta su žmogumi nusprendė pasikalbėti savo kalba. Vieni tos kalbos nesuprato ir, deja, nesupranta iki šiol, nes… grūstis prekybos centruose ir akropoliuose jiems ir toliau liko norma. Kitiems… Skaityti toliau →
Sena idėja nusinešti Yodą į mišką pagaliau įgyvendinta. Matyt, nereikia pasakoti, iš kur ir kaip ši frazė kilusi. Tiesa, čia ji šiek tiek pakeista. ➤ Taip pat skaitykite Akimirka #2 Rytas prie Kernavo Akimirka #3 Balta pasaka
© 2023 NeNamie.lt — Sistema: WordPress
Tema: Anders Noren — Į viršų ↑
