Idėja pasivaikščioti ten, kur 1930 metais Vilniaus krašte šeimininkavę lenkai įrengė ir kariniams tikslams naudojo siaurąjį geležinkelį, kilo po Baltųjų stulpų žygio. Besidomint šių sostinės ribų žymeklių istorija teko nemažai skaityti apie Zakretą, dabartinį Vingio parką, ir čia nutiestą pionierių geležinkelio liniją. Tada ir sužinojau, kad jos atsiradimas siejamas ne su sovietų okupacijos metais, o būtent su lenkmečiu.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad siauruką lenkai Vilniuje įrengė dar nuo 1922 metų pabaigoje ir naudojo jį keleiviams be kroviniams vežti. Garvežio traukiamas kelių vagonų sąstatas kursavo trimis maršrutais geležinkelio stoties bei dabartinių J. Basanavičiaus, Naugarduko, Panerių ir Mindaugo gatvių rajone. Tačiau 1930 metais per tuomet Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę ėmė vingiuoti ir karinio siauruko bėgiai.

Nuo Burbiškių iki Antakalnio

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje sovietų puolimo grėsmės įbauginti lenkai galiausiai nutarė užsiimti Vilniaus gynyba. Miesto pakraščiuose nuspręsta pastatyti bunkerius ir ugnies taškus, išdėstyti amunicijos sandėlius, kuriuos turėjo sujungti siaurasis geležinkelis. Tam reikėjo pertvarkyti, pastatyti naują ir pritaikyti iki tol buvusią Vilniaus infrastruktūrą.

Karinio siauruko pradžia – Burbiškės, kuriose dabar įsikūręs „Miško ardų“ kvartalas. Lenkmečiu tai buvęs miesto pakraštys, o Lenkijos kariuomenė čia pastatė amunicijos sandėlių „grandinę“. Toliau geležinkelis ėjo dabartine Iešmininkų gatve, kirto Panerių ir Naugarduko gatves, Savanorių prospektą bei iš Gerosios vilties gatvės suko į Vingio parką.

Jame lenkai taip pat buvo įrengę antžeminius amunicijos sandėlius, tad tapo aišku, kad čia reikalingas siaurukui pritaikytas tiltas, sujungsiantis Zakretą su Žvėrynu. Ir nors sandėlių bei bunkerių statybos stipriai vėlavo visame Vilniuje (lenkai taip ir nespėjo įgyvendinti visų savo sumanymų), tiltas buvo pastatytas. 150 metrų ilgio ir 7 metrų pločio medinis statinys turėjo 8 atramas, kurių kiekviena buvo papildomai apsaugota ledlaužiais. Per tiltą buvo nutiesta 600 mm pločio geležinkelio linija.

Teigiama, kad tai 1937 m. Vilniaus žemėlapis, tačiau jame nepavaizduotas siauruko tiltas Žvėryne, nors gatvių pavadinimai jau lenkiški. Pvz. dabartinis Gedimino prospektas nurodytas kaip Adomo Mickevičiaus gatvė.

1937 m. lenkų išleisto žemėlapio fragmentas. Tiltas Žvėryne – pažymėtas.

Nuo Žvėryno siauruko bėgiai vedė link tuometinių Sultaniškių (Saltoniškių) ir buvo nutiesti palei Šeškinės kalvose išsidėsčiusius požeminius sandėlius, tada – Žalgirio, Žygio ir Minties gatvėmis iki pat Antakalnio.

Čia siaurukas antrąsyk įsirėmė į Nerį, tad 1929-1930 metais Lenkijos karo inžinieriai pastatė dar vieną tiltą, būsimojo Antakalnio (Šilo) tilto pirmtaką. Šis, skirtingai nei tiltas Žvėryne, buvo suręstas iš metalo konstrukcijos, kurią prilaikė mediniai poliai. Tilto ilgis – 135 metrai.

Lenkijos karo inžinieriai ant Antakalnio tilto. Matosi siauruko bėgiams pritaikyta vėžė. 1930 m. Foto: Lenkijos valstybinio skaitmeninio archyvo fondai.

Tiltas palengvino vilniečių susisiekimą, tačiau viešai, žinoma, nebuvo deklaruojama tikroji tokio statinio paskirtis. Per jį nutiesti siauruko bėgliai vedė dabartine Šilo gatve į Antakalnio gilumą, kur buvo dar vienas Lenkijos karinių sandėlių kompleksas.

Abu tiltai turėjo strateginę reikšmę. Tiltas Žvėryne vadintas „Žemutiniu“, Antakalnyje – „Aukštutiniu“.

Nuo Antakalnio iki Turniškių

1938 m. Turniškėse pradėta hidroelektrinės statyba, o jau po metų nuo Antakalnio buvo nutiesta 5 km ilgio siaurojo geležinkelio atšaka, ėjusi per Smėlinę (Valakampius) iki pat Neries ir kirtusi upę laikinuoju tiltu. Planuota, kad užtvenkus upę bus užlietas Turniškių kaimas, ketinta įrengti šliuzus garlaiviams ir sieliams.

Turniškių hidroelektrinės statyta, 1939 m. gruodis. Foto: Steponas Kolupaila

Deja, visus planus užbaigti statybas sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kurio metu tiltas buvo sugriautas, o pradėtą statyti užtvanką susprogdino vermachto kareiviai.

Po karo toliau statyti hidroelektrinę atsisakyta, o siaurukas dar naudotas kuro tiekimui į Vilniaus elektrinę. 1962 m. joje kurui pradėta naudoti mazutą bei dujas, tad geležinkelio poreikis išnyko ir bėgiai buvo išardyti.

1946 m. siauruko linija Vingio parke paversta vaikų geležinkeliu, kuris veikė iki 1980-ųjų, nors tiksli jo uždarymo data nėra žinoma. Išlikusioje istorinėje dokumentacijoje fiksuota, jog vienas siauruko garvežys nurašytas 1983 metais, o kitas 1984-aisias perduotas Rivnės (Rovno) miestui Ukrainoje.

Žygio maršrutas

Pamėginome atkartoti visą siauruko kelią, tačiau nukrypti nuo istorinio maršruto, žinoma, teko dėl objektyvių priežasčių. Ankstesnysis Žvėryno tiltas per Nerį neišliko, o kai kur senosios trasos vietoje jau stovi šių laikų pastatai.

Žemėlapis

Siauruko maršrutas pavaizduotas 1942 m. žemėlapyje. Už Antakalnio tilto matyti atsišakojimas, vedantis link tuometinės Smėlinės ir Turniškių.

➤ Taip pat skaitykite