Jei šių laikų jaunimo paklaustumėme, ką jie žino apie Vingio parką, esu įsitikinęs, jog daugelis tiesiog pasakys, kad tai puiki vieta leisti laisvalaikį, paminės kokios nors savo mėgstamos grupės koncertą, dar gal Dainų šventę. Vyresni veikiausiai prisimins atrakcionus, didžiausią Sąjūdžio mitingą ir… gal geležinkelį?

Istoriniai šaltiniai teigia, kad tuometinis Lukiškių šilas miestui priklausė nuo XV a. vidurio, o XVI a. pradžioje jame įsikūrė dvarą pasistatęs Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Apie 1550-uosius čia prieglobstį rado reformatai, jiems skirtose patalpose įkūrę koplyčią ir atidarę mokyklą.

XVI a. pabaigoje į katalikybę perėjęs Mikalojaus Radvilos sūnus Stanislovas Pamaldusis dvarą su jo žemėmis bei sodais padovanojo jėzuitams, o vietovė vietoje Radvilų Lukiškių imta vadinti Jėzuitų Lukiškėmis. Iki pat ordino panaikinimo 1773 m. čia šeimininkavę jėzuitai veikė aktyviai. Už lėšas, gautas pardavinėjant tabaką ir vadinamąją saldžiąją degtinę, likerį, buvo pastatyti įspūdingi trijų aukštų rūmai su mansardomis ir vidiniu kiemu, netoliese plytėjo daržai, būta ūkinių pastatų, veikė vaistinė, pirtis. Rytinėje parko dalyje, kur dabar veda M. K. Čiurliono gatvė, buvo įrengtos jėzuitų kapinės. Jose palaidotos 1710 m. maro aukos, Pirmojo pasaulinio karo metu – žuvę vokiečių kareiviai.

Vingio rūmai (dail. Sewerynas Karolis Smolikowskis, akvarelė, 1832 m.) Foto: vle.lt

Panaikinus jėzuitų ordiną rūmai Lukiškėse atiteko Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, kuris nespėjo paversti Vingio šilo miesto parku. Po vyskupo mirties 1794 m. rūmus valdė Lenkijos karalystės dvaro prievaizdas Ksaveras Potockis, vėliau – grafas Platonas Zubovas.

Amžių sandūroje rūmai dar dusyk pakeitė šeimininkus. 1799-1800 m. čia įsikūrė  Vilniaus generalgubernatorius Nikolajus Repninas, o 1801 m. – jo įpėdinis, vėliau Rusijos kariuomenės vyriausiuoju vadu tapęs Levinas Augustas Gottliebas Bennigsenas.

1812 m. Vingio rūmuose viešėjo caras Aleksandras I. Apylinkės taip sužavėjo Rusijos monarchą, jog šis už 12 000 dukatų įsigijo Vingio dvarą ir žemes iš L.A.G. Bennigseno.

Tais pačiais 1812-aisiais, karo su Prancūzija išvakarėse, Vingio parko rūmuose caro garbei turėjo būti surengtas prašmatnus pokylis. Paaiškėjus, kad visi svečiai rūmuose neišsiteks, Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Šulcas pastatė pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su artimiausia palyda. Tačiau likus porai valandų iki vakarienės pavėsinės stogas sugriuvo. Panikos apimtas architektas, bijodamas, kad bus apkaltintas pasikėsinimu į Aleksandrą, nusiskandino Neryje.

Puotos pabaigoje gauta žinia, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir artėja prie Vilniaus. Aleksandras skubiai paliko Vingio rezidenciją ir išvyko į Rusiją.

Birželio 28 d. Prancūzijos kariuomenė užėmė Vilnių, o Vingio parko rūmuose buvo įkurta karo ligoninė, tačiau vėliau ji sudegė kartu su sužeistaisiais.

Po karo dvaras atiteko Vilniaus generalgubernatoriaus rūmų valdybai, bet gerokai apgriauti pastatai tiko tik kareivių vasaros stovykloms ir artilerijos mokyklai. 1829 m. užfiksuota, jog rūmų būklė yra avarinė, o remontas pareikalautų itin daug lėšų, tad toliau eksploatuoti pastatus atsisakyta. Apleisto komplekso liekanos 1870 m. buvo nugriautos. Šiandien senuosius pastatus primena mūro tvora, griuvėsių likučiai ir nedidelė alėja.

XIX a. 7-jame dešimtmetyje suprojektuotas ir įrengtas viešasis miesto parkas, kuris tapo mėgiama daugelio miestiečių pasivaikščiojimų vieta. Teritorija buvo aptverta, savaitgaliais grodavo muzika, rengiami šokių vakarai, vaidinimai, o už įėjimą į parką reikėdavo sumokėti.

Vaizdas nuo Plikakalnio atodangos, kuri dabar yra Lazdynų mikrorajone. XX a. vidurio nuotraukoje matyti lenkų pastatytas tiltas, per kurį buvo nutiesti geležinkelio bėgiai. Apačioje – šių laikų nuotrauka.

Geležinkelio tiltas iš Vingio parko. Tolumoje matomos kalvos, kur dabar įsikūrusios Karoliniškės. 1958-ųjų žiemą tiltą labai smarkiai apgadino ledonešis ir jis tapo nebetinkamas geležinkeliui. Nuo tada tiltu leista vaikščioti tik pėstiesiems.

1911 m. Vingio parke nutiestas siaurasis geležinkelis į plytinę ir Vingio fermą, atsirado žemės sklypų ir gyvenamų pastatų, tačiau urbanizaciją sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. 1920 m. Vingio dvaro fermoje įkurtas Stepono Batoro universiteto Botanikos sodas, imtos kaupti įvairių augalų kolekcijos.

1933 m. lenkiško topografinio žemėlapio iškarpa. Raudonomis rodyklėmis pažymėtas geležinkelis per Zakretą ir tiltas per Nerį. Mėlyna rodyklė – dabartinis pėsčiųjų tiltas, pastatytas 1986 m., žalia rodyklė – Žvėryno tiltas, pastatytas 1906 m. Oranžinė rodyklė – vieta, kur 1987 m. bus pastatytas Liubarto tiltas.

Iki pat XX a. vidurio Vingio parko teritorija buvo vadinama Zakretu, nuo lenkiško žodžio zakręt – vingis.

1930 m. Lenkijos valdžia per Vingio parką nutiesė siauruką, kuris driekėsi nuo Burbiškių, kirto vieną iš dabartinės Vilniaus geležinkelio stoties linijų per Naujamiestį, Vilkpėdę, Žvėryną iki Šnipiškių, o tada – per dabartinį Šilo tiltą, Smėlio gatve Antakalnyje iki Valakampių bei Turniškių.

Vingio parke taip pat pastatyti kariniai sandėliai ir specialus tiltas per Nerį, skirtas sąstatui su amunicija važiuoti. Jis iki šių dienų neišliko, o štai sandėlių likučius dar galima rasti čia.

Viršutinėje nuotraukoje – geležinkelis Zakrete XX a. viduryje. Apatinėje nuotraukoje – ta pati vieta, Vingio parkas 2021 m.

Antrasis pasaulinis karas vėl suniokojo parką. Smarkiai nukentėjo Botanikos sodo kolekcijos, sugriauta nemažai pastatų, anksčiau įkurtose kapinėse laidoti žuvę vokiečių kareiviai.

Po karo sovietai kapines ėmė naikinti ir vietoje jų įrengė atrakcionų parką. 1947 m. pradėtas realizuoti „Liaudies kultūros ir poilsio parko“ projektas: pastatytas „Darbo rezervų“ stadionas, nutiesti keliai, atnaujintas Botanikos sodas, o siaurukas paverstas vaikų geležinkeliu.

Vaikų geležinkelis Vingio parke. XX a. vidurys

1,6 km ilgio bėgių liniją prižiūrėjo jaunieji geležinkeliečiai pionieriai, veikė trys stotelės – „Pionierių“, „Sporto“ ir „Komjaunimo“. Šio geležinkelio pradžia buvo už dabartinės Vingio parko estrados, o pabaiga – ties dabartiniu Birutės pėsčiųjų tiltu. 1960 m. didžiojoje Vingio laukymėje slapta nuo sovietinių kontrolierių pastatyta estrada Dainų šventėms.

Paskutiniaisiais Sovietų sąjungos gyvavimo metais vaikų geležinkelis Vingyje buvo demontuotas, parko prieigose nutiesta dabartinė Geležinio Vilko gatvė, 1985-1986 m. baigtas statyti pėsčiųjų tiltas į Žvėryną.

Sąjūdžio mitingas Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d. Foto: LCVA

1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke įvyko didžiausias Sąjūdžio mitingas. 1993 m. rugsėjo 5 d. šv. Mišias parke aukojo Popiežius Jonas Paulius II.

2004 m. parengta Vingio parko ir jo prieigų raidos programa. 2010 m. pagal „Vilniaus plane“ parengtą projektą sutvarkyta estrados aplinka, po aštuonerių metų iš pagrindų atnaujinta parko takų apšvietimo sistema, įrengta beveik pusketvirto šimto modernių LED šviestuvų.

Dabar tai išties daugelio vilniečių pamėgta aktyvaus laisvalaikio ir pramogų erdvė.

 

➤ Taip pat skaitykite