Jei žygiuose apžiūrinėjate greta einančiųjų avalynę ar tiesiog įdėmiau nagrinėjate laisvalaikio renginių nuotraukas, matyt esat pastebėję žygeivių, avinčių iš pirmo žvilgsnio gan plačiais ir neišvaizdžiais bukanosiais batais arba sandalais. Būtent buka ir gremėzdiškai atrodanti nosis jums pasufleruos: tai – „Keen”.
Tokį neįprastą dizaino, nors verčiau derėtų sakyti apsaugos elementą šiai avalynei sugalvojo jos kūrėjas aistringas buriuotojas Martinas Keenas. Vyrui, taip mėgusiam jachtoje avėti sandalus, tiesiog pabodo nuolat kęsti skausmą kiekvienasyk denyje susitrenkus neapsaugotus kojų pirštus.
Na, bet apie viską iš pradžių.
Jaunasis modeliuotojas
Pietvakarių Anglijoje esančioje Somerseto grafystėje gimęs M. Keenas užaugo kūrybingoje bei darbščioje šeimoje. Abu tėvai jau po metų kartu su sūnumi išvyko į antrą pagal dydį Airijos miestą Korką. Keenai patys gamino baldus, siuvo drabužius ir iš įvairiausių daiktų kūrė skulptūras. Be to, tėvas, nagingas meistras, dirbo modeliuotoju garsioje avalynės industrijos kompanijoje „Clarks”.
Kai Martinui sukako septyneri, visa šeima persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, kur tėvas gavo modeliuotojo darbą „US Shoes” kompanijoje. Jau pačioje paauglystėje M. Keenas įprato daug ką kurti rankomis bei paveldėjo savo gimdytojų sugebėjimus: jis ne tik įgudusiai darbavosi tėvo įrankiais, bet ir noriai sėsdavo prie mamos siuvimo mašinos. Vis tik labiausiai, kaip prisimena pats Martinas, jam patiko modeliuoti įvairius laivus ir popierinius lėktuvėlius.
Tokie įgūdžiai vėliau turėjo įtakos renkantis studijas. Vidurinę mokyklą baigęs M. Keenas įstojo į Ohajo universitetą ir ėmėsi mechaninės inžinerijos. Pirmieji metai gerokai atvėsino jaunuolio entuziazmą: krimsti matematikos ir fizikos jis nepanoro, tad tolesnių studijų klausimas pakibo ore.
Išeitis atsirado paaiškėjus, jog tame pačiame Ohajo universitete yra puiki industrinio dizaino studijų programa, kurią dėstė iš Vokietijos atvykę specialistai.
Viename interviu paprašytas palyginti mechaninę inžineriją ir industrinį dizainą Martinas atsakė taip: „Industrinis dizainas tai toks mokslas, kurio vieną pusę sudaro menas ir kūryba, o kitą – inžinerija”.
Skausmingos pamokos ant vandens
Studijas baigęs M. Keenas įsidarbino bėgimo batelius ir kitą aktyvaus laisvalaikio ekipuotę gaminančioje „Saucony” firmoje Bostone. Pastaroji puikiai atitiko Martino idealus – jis labai mėgo bėgioti, o vaikystės pomėgis konstruoti laivelių modelius peraugo į aistrą buriavimui.
Jachtų lenktynėse nekart dalyvavusiam M. Keenui ramybės nedavė dvi mintys. Pirmiausia, jis slidžiame denyje dažnai stipriai susitrenkdavo kojų pirštus. Antra – jam nuolat knietėjo turėti kažką, kas padėtų įgyti pranašumą prieš varžovus.
„Kai galvoji apie buriavimą ir varžybas ant vandens, avalynė tikrai nėra ta mintis, kuri į galvą ateina pirmiausiai. Tačiau vėliau imi suprasti, kad puikus batų sukibimas ant denio, tinkama apsauga ir patogumas vis tik gali suteikti pranašumą prieš tau lygų varžovą. Jei nebereikia nuolat baimintis, kad gali susižeisti kojas, reiškia, jog gali daugiau dėmesio skirti rankoms ir darbui denyje”, – svarstė Martinas.
Netrukus jis su žmona persikėlė gyventi į daugelio buriuotojų taip mėgiamą Rod Ailendą, kur atidarė nedidelį konstruktorių biurą.
„Keen Design Studio” startavo sėkmingai, tačiau Martinui nepatiko, jog daugelis avalynės gamintojų pirmenybę teikia batų dizainui ir greitam pelnui, o ne funkcionalumui. M. Keenui atrodė, kad jis veltui švaisto laiką generuodamas idėjas ir konsultuodamas kitus, tačiau pats nesukuria nieko funkcionalaus.
Idėja, kurią galima apsiauti
1999-aisiais Džeimstaune, Rod Ailende, pasaulį išvydo „Newport Sandals” – pirmoji M. Keeno avalynė, kurią jis sukūrė ir pats pagamino.
Netrukus Martinas suvienija jėgas su verslo partneriu ir bičiuliu Rory Fuerstu, pagaliau užpatentuoja savo kūrinį ir imasi masinės gamybos. 2003 metais Kalifornijoje, Alamedos mieste, atidaroma pirmoji gamykla. R. Fuerstas kuruoja biznio operacijas ir yra atsakingas už finansų valdymą, o M. Keenas daro tai, kas jam patinka labiausiai – imasi kūrybos ir marketingo.
„Keen” istorija prasidėjo, o „Newport” iškart susilaukė pripažinimo.
Pats Martinas tikėjosi, kad sandalus dažniausiai pirks buriuotojai bei aktyvaus laisvalaikio mėgėjai. Naujasis „Keen” gaminys išsiskyrė stambaus rašto storoku padu ir, žinoma, priekyje esančiu masyviu guminiu bamperiu, patikimai saugančiu kojų pirštus. Juk būtent nuolat kentėtas skausmas bei sumušimai buriuojant ir paskatino Martiną kurti tokio tipo avalynę.
„Newport” sandalai 2003 m. „Keen” reklaminiame leidinyje. Foto: keenfootwear.com
Šiaip ar taip, „Newport” pardavimai gerokai viršijo lūkesčius. Be jau minėtų dizaino elementų, sandalai buvo pagaminti taip, kad galiniai jų dirželiai čiurną saugojo tarsi sportiniai bateliai. Tai labai patiko ne tik buriuotojams bei žygeiviams, bet ir paprastiems žmonėms, tiesiog ieškojusiems patogių kasdieninių batų.
„Newport” su trenksmu debiutavo JAV batų parodoje Solt Leik Sityje, o prestižinis avalynės industrijai skirtas leidinys „Footwear News” šiam gaminiui skyrė „Metų startuolio” („Launch of the Year”) apdovanojimą.
Iškart po to laisvalaikio prekių parduotuvių tinklas „REI” užsakė pagaminti keletą tūkstančių sandalų porų ir „Keen” ėmė augti tarsi ant mielių.
„Newport” sėkmės įkvėpta „Keen” rinkai netrukus pradėjo siūlyti žieminius batus. Tiesa, jie, kaip ir sandalai, greitai tapo įvairių dizaino diskusijų ir pajuokų objektu. Ir išties: bukanosiai gremėzdiški „kynai” tikrai nėra taip nudailinti palyginus su kur kas elegantiškesne konkurentų avalyne, tačiau Martinui tai buvo nė motais. Jis ištikimai laikėsi savo nuostatų: viskas daroma vardan gaminio patogumo, patikimumo ir funkcionalumo.
Vertybės
Pačioje 2004-ųjų pabaigoje Indijos vandenyne, netoli Sumatros, įvyko itin galingas žemės drebėjimas, o požeminių smūgiu sukeltos cunamio bangos nusiaubė Indonezijos pakrantes. Smarkiai nukentėjo ir Šri Lanka, Indija, Malaizija, Tailandas, kitos šalys. Žuvo ar dingo be žinios beveik 300 tūkstančių žmonių, penkiskart tiek – neteko pastogės.
„Keen” tuoj pat skyrė visą savo ateinančių metų reklamos biudžetą stichijos padariniams likviduoti. Taip gimė naujoji kompanijos koncepcija „Hybrid. Care”. Didžiausia jos vertybe tapo nebe „išmanusis verslas”, o socialinė atsakomybė.
M. Keenas visada su pasibaisėjimu sekdavo žinias apie sąlygas batų fabrikuose Kinijoje, kuriuose itin kenksmingomis sąlygomis, šalia įvairių nuodingų pramoninių medžiagų, verčiami darbuotis nepilnamečiai ir nėščios moterys. Visa tai paskatino kompanijos kūrėją imtis labdaringos veiklos ir nuolat padėti skurdžiau gyvenantiems ar nuo gamtos stichijos nukentėjusiems žmonėms.
„Keen” ima aktyviai bendradarbiauti su įvairiomis humanitarinėmis organizacijomis, besirūpinančiomis aplinkos tvarkymu, atliekų rūšiavimu ir perdirbimu, kompanija taip pat remia labdaros projektus, skirtus kovai su gamtos tarša, skurdu, epidemijomis, badu, tiekia avalynę nuo žemės drebėjimų nukentėjusiems žmonėms ir pan.
Pokyčiai be netikėtumų
2006 metais „Keen” perkelia savo būstinę iš Kalifornijos į didžiausią Oregono valstijos miestą Portlendą bei įsikuria Pearl District rajone. Jame gausu prekybos centrų, smulkesnių parduotuvių, butikų, barų ir restoranų, o „Keen” užima išsinuomotą penkių aukštų pastatą.
2010-aisiais Portlende atidaroma ir „Keen” gamykla, o tų pačių metų gegužę M. Keenas parduoda savo akcijų dalį R. Fuerstui ir palieka kompaniją. Tai nebuvo netikėta.
Kaip sakė pats Martinas, „Keen” ir be jo gali veikti sėkmingai ir pelningai. Jis pats su nedidele bendraminčių komanda grįžo į Rod Ailendą, atidarė bendrovę „Focal Upright” ir pasinėrė į ergonominių baldų kūrimą.
„Keen” sprendimas persikraustyti iš Kalifornijos į Oregoną taip pat nebuvo spontaniškas žingsnis. JAV šiaurės vakarų pakrantė – aktyvaus poilsio entuziastų rojus. Čia gausiai renkasi baidarių, kajakų, buriavimo, trekingo, slidinėjimo, dviračių ir daugelio kitų sporto šakų mėgėjai, tad kompanijos noras būti kuo arčiau potencialiausių savo klientų yra visiškai suprantamas ir logiškas.
Tiesa, persikėlimas paremtas ir finansiniu išskaičiavimu: pelno ir kiti mokesčiai Oregone yra mažesni nei Kalifornijoje.
2012 metais „Keen” už beveik 11 milijonų dolerių nusipirko iki tol nuomotą savo būstinės pastatą ir jį pertvarkė paisydama kompanijos vertybių: laiptai, pertvarkos, daugelis kitų interjero detalių ir elementų pagaminti iš perdirbto metalo, medžio ir plastiko.
„Keen Garage” – didžiausia kompanijos prekybinė erdvė. Foto: protoolsreviews.com
Pirmasis būstinės aukštas paverstas įžymiuoju „Keen Garage”. Tai milžiniška erdvė, kur pirkėjai gali patys pačiupinėti ir išmėginti visus kompanijos gaminius, o patikusias prekes įsigyti už puikią kainą.
Prioritetą antrinėms žaliavoms „Keen” teikia ir avalynės gamyboje. Savotišku skiriamuoju prekės ženklu tapęs guminis bamperis ir batų padai gaminami iš atitarnavusių automobilių padangų, o dėžės, kuriose produkcija iškeliauja į parduotuves ir pas pirkėjus, tik iš perdirbto popieriaus.
Dabar kompanijos asortimente – šimtai skirtingos paskirties batų modelių vyrams ir moterims, vaikiškos avalynės linija, „Keen” prekiauja kojinėmis, kelioniniais bei laisvalaikio krepšiais ir, žinoma, nepamiršta, jog viskas vardan patogumo, patvarumo ir funkcionalumo.
Ar žinai, kad…
2002 m. M. Keenas San Fransisko oro uoste laukė skrydžio į Honkongą ir tuo pačiu metu savo „Apple” kompiuteryje dėliojo būsimus batų modelius. Prie jo priėjęs keleivis užmezgė pokalbį ir prisistatė „Apple” marketingo specialistu.
Žodis po žodžio ir M. Keenas vyrui parodė nebaigtą kurti batų katalogą bei pasiteiravo, kokio dydžio batus jis avi įprastai. Būsimasis „Keen” įkūrėjas pažadėjo atsiųsti jau pagamintos avalynės ir savo žodį tesėjo. Taip jis darė nuolat. Mainais pats Martinas iš savo pašnekovo gaudavo jo atstovaujamos kompanijos produkcijos: „iMac” kompiuterį, o vėliau ir „iPod” grotuvą.
Tas „marketingo specialistas” iš „Apple” buvo… Steve’as Jobsas.
Parašykite komentarą