Visi mes pernai bumbėjome, kad „žiema be sniego ne žiema”, nekart klausėm „tai kur tas sniegas?” ir dar kažkas kažką rypavo apie tai, kad „čia yra klimato atšilimo pasekmė”. Bet tai buvo pernai.
Atėjo 2021-ųjų sausio pabaiga ir dangus bent jau rytinę Lietuvos dalį apdovanojo gausiu ir puriu sniego sluoksniu. Dabar ta dalis socialiniuose tinkluose kalba maždaug taip: „o mes 50 valandų be elektros”, „mano žvakės užgeso po tiek ir tiek valandų”, „kiek galima būt tamsoje, tai kur tie -įrašyk-elektros-tiekėjo-pavadnimą-pats- darbuotojai”. Ir panašiai.
Čia aš norėčiau priminti vieną istoriją. Dar prieš pirmą karantiną vienas bičiulis nepiktai mane pašiepė už tai, kad rūsyje turiu maisto atsargų, nešiojamą vandens filtrą, chloro tablečių, nedidelę, tačiau tvirtą ir patikimą turistinę viryklę, dujų jai ir dar nemažai kitų dalykų, kurie svarbūs ir praverstų vienoje ar kitoje situacijoje. Ir ne – visa tai ne dėl to, kad aš ruošiuosi paskutiniojo teismo valandai, pasaulio pabaigai, tvanui ar zombių apokalipsei.
Kaip ten bebūtų, tačiau po kelių mėnesių viename prekybos centre sutikau tą patį bičiulį ir nužvelgiau jo prekių vežimėlį. Karantinas tuomet jau buvo prasidėjęs, daugelį kamavo nežinia, o ir tikrasis COVID-19 mastas bei grėsmė dar tebuvo „žiedeliai”. Šiaip ar taip, grikių ir makaronų pakuočių skaičius vežimėlyje gerokai viršijo per savaitę ar dvi suvartojamus maisto kiekius. Supratau, kad juokai apie maisto atsargas rūsyje kai kam grįžo bumerangu. Ir išties – kas gi tame juokingo?
Tačiau dabar koronavirusą ir jo grėsmę šiek tiek atidėkime į šalį ir pereikime prie žemiškų, t.y. dangiškų dalykų. Apie artėjantį galingą snygį meteorologai bei įvairūs orų stebėjimo entuziastai pranešė prieš kelias dienas iki šio reiškinio pradžios. Ir tikrai – rytų Lietuva sniego gavo tiek, kiek nebuvo mažiausiai kelias dešimtis metų. Dabar net apie visų laikų rekordus kalbama.
Nepulsiu aptarinėti konkrečios sniego dangaus storio tam tikru laiku, kritulių intensyvumo ir panašių dalykų. Tam yra specialistai. Mes matome pasekmes: sunkus sniegas storu sluoksniu padengė kelius, gatves, takus, kiemus ir medžius. Taigi – MEDŽIUS.
Medžiai linko. Linko, linko, dar linko, kol galiausiai neišlaikė, ėmė virsti ir… kai kur užtvėrė kelius, kai kur sumaitojo automobilius (nors buvo sakyta, kad nereikia jų ten statyti), kai kam net užkrito ant galvos (linkiu greičiau pasveikti!), o dar medžiai nuvirto ant elektros laidų, juos nutraukė ir karantine įkalintus namų ūkius paliko be elektros energijos.
Jei gyvenate mieste, daugiabučių džiunglėse, jums veikiausiai tai nėra labai aktualu. Arba aktualu tik iš dalies. Elektra miestuose taip pat dingsta dėl stichijos išdaigų, tačiau jos tiekimas paprastai atstatomas daug greičiau.
O štai tiems, kurie gyvena už miesto, privačiuose namuose, atokesniuose ir mažesniuose kaimuose, sodų bendrijose, elektros tiekimo sutrikimai gali sukelti kur kas rimtesnių nepatogumų. Ir, patikėkit manim, jūs tikrai nebūsite prioritetu avarijų padarinių likvidavimo brigadoms. Jos pirmiausia skubės energijos tiekimą atstatyti ten, kur kelios linijos ar pastotės aprūpina elektra ištisus kvartalus ar rajonus. Ir tai logiška. Jei skęstančiame laive yra dvi skylės, didelė ir maža, jūs visada pirmiau stengsitės uždengti didžiąją, nes būtent pro ją veržiasi didžiausias kiekis vandens.
Taigi, tolėliau nuo miestų esančių namų savininkams belieka tik keiktis ir apsišarvuoti kantrybe. Bet ar tikrai?
Negaliu įkišti nosies į visų jūsų trobesius, tad tiesiog aprašysiu tai, kuo elektros tiekimo sutrikimai gresia man pačiam: a) neveikia visos rozetės, apšvietimas, buities prietaisai, šviesolaidinis internetas, neatsidaro garažas ir pan., b) iš čiaupų ir tualetų bakelių nebėga vanduo, nes neveikia siurblys, c) neveikia šildymas, nes automatiškai sustoja dujų katilas. Žodžiu, viską valdo Jos Didenybė Elektra.
Šį tekstą rašiau penktadienį, sausio 29-ąją. Labai intensyviai snigo antradienį ir trečiadienį, taigi, mažiausiai 48 valandas. Ketvirtadienį vėlai vakare lietuviški interneto portalai, remdamiesi ESO informacija, pranešė, kad elektros vis dar neturi 11 tūkstančių namų Vilniaus, Kauno, Utenos ir Alytaus regionuose. Pasiguosta, kad tokių mažėja, tačiau čia pat konstatuota, jog padėtis išlieka kritiška.
Atskiro paminėjimo verta ir situacija socialiniuose tinkluose. Aš tiesiog įdėsiu kelis komentarus iš vieno elektros tiekimo operatoriaus „Facebook” paskyros išlaikydamas jų autorių anonimiškumą bei netaisydamas kalbos.
„kažkas turėtų prisiimti atsakomybę už pasenusią įrangą, laidus oro linijomis ir pan. Šlapias snygis nėra pagrindinė priežastis susiklosčiusiai situacijai. Savaitę be elektros XXI amžiuje… Komunikacija tragiška, melaginga, nenuosekli… Donaldas Trumpas parašė laišką, tai ir Jūs nepasikuklinkite..„
„Gavau jūsų SMS, kad gedimas pašalintas, bet nieko panašaus neįvyko, niekas nepasikeitė. Nutrūkę laidai tebekybo ant autombilio, niekas net nebuvo atvykę, gyvename be vandens 4 dienas, „šaldytuvas” sniege ir t.t. Jūs nesityčiokite su savo tais SMS. „
„O Vilniaus rajone? Eso…. Jūs turbūt tyciojates, suprantu parą… Bet jau eina trečia..„
„Trečia para be elektros, skambinome, rašėme dėl gedimù, niekas nereaguoja. Paskambina iš “centro” su klausimais kokia situacija pas jus dabar?! Jūs rimtai?! Laidai guli ant žemės, nutrūkę, ant kelio,tai kokia situacija gali būti?! Kažkoks pasityčiojimas, šabloniniai aiškinimai apie ekstremalià situacijà <..> „
Ir tai tik keli įrašai visoje verkimų ir skundų jūroje šią savaitę. Ai, ai, XXI amžius… vaje, vaje, tiek-ir-tiek valandų be elektros…
Žinot, ką? Mano kuklia nuomone, XXI amžiuje žmonės tiesiog pernelyg išpindėjo nuo pernelyg gero gyvenimo. Ir aš čia tyčia dusyk parašiau „pernelyg”.
Savo jaukiuose šiltnamiuose net ir karantino metu esame įpratę beveik viską gauti čia ir dabar. Aš net neabejoju, kad išmaniųjų technologijų prikimštuose jūsų namuose grindų švara rūpinasi robotas, kambarių apšvietimas, indų plautuvė ir skalbimo mašina valdomi mobiliuoju telefonu, o kava užverdama rankos mostu.
Maža to, net ir valgyti nebereikia gaminti. Užsimanei cepelinų, picos ar kebabų? O gal limuzinų mėsos, pho sriubos ar keptų varlės kojelių? Prašom! Čiupai savo numylėtą įrenginį, pridėjai piršto atspaudą identifikacijai, surinkai kodą, sumokėjai ir voilà – po keliolikos minučių kurjeris jau skambina tau į duris.
Ir visa tai absoliučiai daugumai atrodo taip natūralu, taip įprasta ir taip neatsiejama nuo kasdienybės, jog elektros netekimas daugiau nei vienai parai virsta tikrų tikriausia išgyvenimo drama, tokia savotiška pasaulio pabaiga, kuomet isteriškai kliegiant reikia apkaltinti visus ir viską aplink, bet tik ne save.
Pasikartosiu. Prie gero labai greitai priprantama. Nuolatinis buvimas komforto zonoje tiesiog užmigdė žmonėse gebėjimą numatyti, planuoti ir tinkamai pasiruošti. Ir ne, aš kalbu ne apie atostogų planavimą ir ne apie naujo maudymosi kostiumėlio pirkimą. Aš kalbu apie pasiruošimą galimoms ekstremalioms situacijoms.
Daug sniego ir trys paros be elektros dar yra niekis palyginus su tais kataklizmais, kurie ateityje gali užklupti jus ir jūsų išpuoselėtus namų ūkius su išmaniomis skalbyklėmis ir robotais.
Ir va tada, kai vėl nebus tiekiama elektra, telefono baterija įkyriai siųs signalus apie artėjantį visišką išsekimą, o jūs iš paskutiniųjų ją prievartausit jungdamiesi prie „Facebooko” tam, kad parašytumėt eilinę kaltinimų tiradą, štai tada atminkit, jog jūsų komforto zonos kupolui sugriūti užtenka kur kas mažiau sniego nei reikia tvirtam medžiui nulaužti. Kad atostogų ir kitų malonumų planavimas, žinoma, yra smagu, tačiau gebėjimas valdyti situaciją esant ekstremaliems buities pokyčiams, mokėjimas prisitaikyti prie staiga pakitusios kasdienybės ir rimties išlaikymas yra daug svarbiau nei šiltas radiatorius, naujausias serialas „Netflixe” ir savaime išsivalančioje orkaitėje čirškiantis sultingas kepsnys.
Na, o jei jus vis dar domina, kuo baigėsi ta situacija su mano bičiuliu, aš papasakosiu.
Vakar sulaukiau žinutės su klausimu, kur aš pirkau savo turistinę dujinę viryklę. Ir šįkart jokių juokų nebuvo. Antra para be elektros, sakė.
Ir aš jį tikrai suprantu.
Nutilęs grindų valymo robotas arbatos neišvirs, o juk taip norisi kažkuo šiltu užgerti tik ką iškeptą skanų kepsnį… susiteptą dar vieną sumuštinį.
Bet geriau vėliau, nei niekad.
Parašykite komentarą