Taip jau gavosi, kad prieš Vyriausybei atšaukiant draudimus judėti tarp savivaldybių, keli žygiai Vilniuje buvo teminiai. Su draugais keliavome ten, kur stovėjo Baltieji Vilniaus stulpai, ėjome dabar jau nebematomais lenkmečio siauruko bėgiais ir lankėme Vilniaus gyvūnus.

Nuo teksto apie transportą iki žygio idėjos

Būtent tada, kai rinkau informaciją apie lenkų pastatytą ir kariniams tikslams naudotą siaurąjį geležinkelį, pasipainiojo ir kelios pastraipos apie tramvajų bei to meto Vilniaus transporto sistemą. Be to, siauruko bėgiai Antakalnyje kirto… Tramvajų gatvę. Gimiau, užaugai ir tebegyvenu Vilniuje, tačiau prisipažinsiu, kad tokios nebuvau girdėjęs.

Apie „konkes“ ir „pigutkas“ skaitęs buvau anksčiau, bet elektrinio tramvajaus temą visai primiršau. Gal todėl, kad tokio tramvajaus Vilnius niekada ir neturėjo, o kaltu dėl to laikomas ir Juzefas Pilsudskis su savo bendražygiais. Tiesa, dar viena versija byloja, kad elektrinio tramvajaus įrengimą sunkino ne tik lėšų stygius, bet ir tai, kad jo maršrutui numatytose gatvėse būtų tekę atlikti sudėtingus ir itin brangius platinimo darbus.

Kaip ten bebūtų, būtent J. Pilsudskio išpuolis ir pamėtėjo idėją nuo Bezdonių ateiti iki Vilniaus. Ar reikia sakyti, kur finišas? Žinoma, kad Tramvajų gatvėje.

Ukrainos tautinės atminties instituto svetainėje pavyko rasti iki šiol nematytą Bezdonių stoties nuotrauką. Deja, jos padarymo data nežinoma, o ir tekste įsipainiojusi klaida – ukrainiečiai kažkodėl rašo, kad J. Pilsudskis traukinį apiplėšė 1906 metais, kai istoriškai patvirtinta, jog tai įvyko 1908 metų rugsėjo 26-ąją.

Palyginamasis kadras tuo pačiu rakursu, manau, pavyko.

Nuotrauka viršuje iš svetainės uinp.gov.ua. Nuotrauka apačioje – mano darytas kadras 2021 m. balandžio 17 d.

Maršrutas

Iškart pasakysiu, kad visas kelias nuo Bezdonių iki pat Vilniaus neturi nieko bendro su tramvajumi. Taip, J. Pilsudskis su kai kuriais bendrininkais į apiplėšimo vietą atvyko iš Vilniaus, tačiau tiksliai nėra žinoma, kokius kelius į Bezdonis rinkosi lenkų pogrindininkai.

Žygiui rinkomės miško takus ir takelius puikiai žinodami, kad asfaltu teks paėjėti, kai pasieksime Saulėtekį ir Antakalnį. Tarpine stotele tapo Tapelių ežero paplūdimys. Kadangi į starto vietą atvykome ankstyvuoju traukiniu ir dar iki pusiaudienio neskubėdami pasiekėme Tapelius, žmonių pakrantėje daug nebuvo. Turint omenyje, kad žygiavome savaitgalį ir puikiu oru, popiet čia veikiausiai būtumėm užtikę kur kas skaitlingesnę kompaniją ir daugiau automobilių. Turėkite tai omenyje, jei norėsite kuo ilgiau keliauti be didesnio triukšmo.

Žygio akimirka. Atkarpa nuo Tapelių iki Saulėtekio

Nuo Tapelių iki Saulėtekio miškuose žmonių taip pat buvo vos keletas. Dalis mūsų kelio ėjo MTB dviračių trasomis, tačiau ratuotųjų nesutikome. Gal laukė, kol keliukai bus sutvarkyti, nes juos po sniegingos žiemos daug kur užvertę krituoliai…

Šiaip ar taip, atkarpa nuo Bezdonių iki pat Vilniaus pakraščio tinkama, jei norisi saikingos fizinės iškrovos ir ramaus, tačiau tikrai ne monotoniško žygiavimo gamtoje.

Tramvajų gatvė

Tikiuosi, supratote, jog Tramvajų gatvę finišui pasirinkome neatsitiktinai.

1883 m. Vilniuje veikti pradėjęs arklinis tramvajus, vadinamoji „konkė“, iš pradžių kursavo trimis maršrutais: nuo stoties iki Žaliojo tilto, nuo Žvėryno tilto iki Užupio tilto ir nuo Katedros aikštės iki Paspieškos (dab. Antakalnis).

Nuo pat įkūrimo pirmoji „konkės“ aptarnavimo stotis buvo įsikūrusi Lukiškių aikštėje, kur tuo metu veikė Šliomos Gurvičiaus cirkas. 1893 m. arklinio tramvajaus aptarnavimo stotis buvo perkelta į Antakalnį ir įsikūrė tarp tuometinių Simbirsko ir Rostovo gatvių. Pastaroji vėliau ir gavo Tramvajų gatvės pavadinimą.

Čia specialiai buvo atvesti bėgiai, pastatytos arklidės, įrengti vagonų garažai, šieno bei įrankių saugyklos, į Antakalnį persikėlė ir „konkės“ administracija. Vėliau parkas dar labiau išplėstas – pastatyta kalvė, veikė keturi žaizdrai.

Teigiama, kad jau 1909 m. Vilniuje keleivius kasdien perveždavo 28 vagonai, kuriuos pakaitomis traukė 122 arkliai.

Tramvajų gatvės vidinio kiemo panorama šiais laikais. Paspauskite nuotrauką, jei norite ją padidinti.

Arklinis tramvajus Vilniuje su pertraukomis veikė iki pat 1925-ųjų. Iki mūsų laikų, deja, neišliko nė vienas senasis stoties pastatas, nes šie buvę mediniai. „Konkės“ parką dabar mena tik didelis vidinis kiemas Tramvajų gatvėje, kurį iš vienos pusės jau baigia apsupti šiuolaikiniai daugiaaukščiai.

Dar šis bei tas apie įvykius Bezdonyse

Kaip liudija šaltiniai, 1908 m. rugsėjo 26 d. įvykdytą apiplėšimą J. Pilsudskis rengė labai kruopščiai.

Lenkų pogrindžiui labai stigo lėšų, tad dar prieš metus galvota apiplėšti banką Kijeve, tačiau tokių užmačių atsisakyta, kadangi ten aktyviai veikė carinė slaptoji policija, vadinamoji „ochranka“. Galiausiai buvo pasirinkti Bezdonys ir šioje stotyje sustojantis pašto traukinys. Bet ir čia viskas pavyko ne iškart.

Traukinio užpuolimas planuotas rugsėjo 19 d., tačiau J. Pilsudskis ataką nusprendė atidėti ir grupuotės komunikacija gerokai sušlubavo. Dalis lenkų atvyko į Bezdonis, bet čia nieko nerado. Pagalvoję, kad tai ne ta vieta, pogrindininkai išlipo sekančioje stotyje, tačiau ir čia juos pasitiko tyla. Galiausiai visa grupė, 17 asmenų, susirinko Vilniuje ir tik ten sužinojo, kad užpuolimas vyks vėliau.

Daugelyje lenkų šaltinių apiplėšimo scenarijus išdidžiai prilyginamas amerikietiškam vesternui ar gangsteriškam trileriui, o pats išpuolis vadinamas „keturių premjerų akcija“. Ir išties – net keturi traukinio plėšikai, J. Pilsudskis, Walerijus Slawekas, Aleksanderis Prystoras ir Tomaszas Arciszewskis, vėliau tapo Lenkijos premjerais. Neblogas įrašas politikų biografijose!

Rugsėjo 26-osios įvykiai klostėsi dramatiškai. Bezdonis ir apylinkes ištyrinėję bei atsitraukimo planus numatę lenkai atakavo stotį, metė dvi bombas, įsiveržė į traukinį, nutraukė telefono bei telegrafo ryšį ir iš viso pagrobė 200 812 rublių bei 61 kapeiką.

Teko skaityti ir kiek kitokį šių įvykių aprašymą, pagal kurį J. Pilsudskio planas vos nežlugo pačiuose Bezdonyse. Teigiama, kad užpuolikams nepavyko iškart pramušti traukinio lango ir įmesti bombos, o sąstatas buvo sustabdytas tik tada, kai plėšikai pradėjo pyškinti į garvežį ir išgąsdino mašinistą. Maža to, nesprogo dinamito užtaisas, nes šlapia žeme apdėtas dagtis tiesiog neužsidegė.

Kaip ten bebūtų, užpuolimo metu vienas rusų kareivis žuvo, penki buvo sužeisti, o užpuolikai nuostolių nepatyrė. Tiesa, vėliau vienas lenkas įkliuvo „ochrankai“ ir išdavė jam žinomas bendražygių pavardes. Trys jų buvo nuteisti mirties bausme, tačiau vėliau nuosprendis buvo pakeistas į katorgą.

Pavogtieji 200 tūkst. rublių buvo skirti elektrinio tramvajaus linijai Vilniuje įrengti, tad planus teko nukelti. Anot sostinės tyrinėtojo Arvydo Rimvydo Čaplinsko, tam įtakos turėjo ir itin brangūs Vilniaus gatvių platinimo darbai. Na, o galutinį tašką šioje istorijoje padėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuriam pasibaigus tramvajaus idėjos išvis atsisakyta.

Maršruto vaizdo klipas

➤ Taip pat skaitykite