Smagu, kai viena graži idėja paskatina kitą. Metų pradžioje karantino ribojimų Vilniuje įkalinti Rasa ir Andrius iš „Taip jau gavos“ ėmė ir pėsčiomis apėjo dabartines sostines „sienas“. Ir ne bet kaip, o būtent ten, kur driekiasi administracinė riba – visai nesvarbu, kas pakeliui pasitaikė. Per 11 dienų susidarė kiek daugiau nei 187 kilometrai.

Skaitant jųdviejų įspūdžius į galvą toptelėjo mintis, jog yra ir dar vienos Vilniaus sienos. Ne, ne dabartinės, o dviejų šimtų metų senumo. Ir jas taip pat galima apeiti.

Kas tie Baltieji stulpai

Man pačiam apie Baltuosius stulpus teko šiek tiek girdėti dar Vilniaus universitete istorijos studijų metu, tačiau tąsyk, kaip sakoma, ėjo ir praėjo. Daugiau sužinojau 2009 metų pradžioje, kuomet profesorius Libertas Klimka bei M. K. Čiurliono kultūros ir paveldo fondo atstovas Gintautas Ivinskas mano darbovietėje, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, surengė apvaliojo stalo diskusiją.

Imtasi gražios iniciatyvos paskatinti visuomenę domėtis sostinės istorija ir paremti siūlymą atstatyti XIX a. pradžioje Vilniaus ribas žymėjusius stulpus. Deja, tačiau tada kalbos ir liko kalbomis.

Tepriminsiu, kad ši idėja vėl buvo atgaivinta po dešimtmečio, 2019-ųjų pabaigoje, kuomet diskusijai kvietė meras Remigijus Šimašius, transliuodamas to paties L. Klimkos ir vienos tuometinės Vilniaus savivaldybės tarybos narės siūlymus. Meras patvirtino, jog idėja atstatyti sostinės riboženklius buvo pristatyta Vilniaus miesto istorinės atminties komisijai, bet… Tada iš Kinijos atslinko nelemtasis koronavirusas ir atsirado kur kas svarbesnių reikalų. Šįkart tikrai pateisinama ir suprantama.

Taigi, dabar jūs jau žinote, kad Baltieji stulpai tai buvę Vilniaus riboženkliai.

Istorija

Yra žinomos trys vietos, kuriose stovėjo Vilniaus miesto ribas žymėję stulpai.

Pirmoji – Jono Basanavičiaus, Savanorių prospekto ir Muitinės gatvių sankirta. Dabar netoliese veikia visiems vilniečiams puikiai žinomas gėlių turgelis, o kitoje gatvės pusėje stovi Šv. Hiacinto (Šv. Jackaus) skulptūra. Yra išlikęs ir senasis sargybinės pastatas.

XIX a. pradžioje čia ėjęs kelias jungė Vilnių ne tik su Trakais, Kaunu ir vakarinėmis žemėmis, bet su visa Vakarų Europa. Tad visiškai suprantama, kad tokią svarbią transporto ir prekybos gyslą reikėjo kažkaip kontroliuoti. Čia buvo įrengta sarginė ir pakeliamasis užtvaras, o 1818 metais abiejose jo pusėse išdygo 6 metrų aukščio mūriniai stulpai, kurių viršūnes puošė iš metalo nulieti Vyčiai.

Baltieji Vilniaus stulpai su dvigalviais Rusijos imperijos ereliais. Foto: „Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915”, sud. Dalia Keršytė

Jau 1840 m. juos pakeitė dvigalviai Rusijos imperijos ereliai, o dar vėliau – Lenkijos ereliai. Nuo šių stulpų į Vilniaus pusę driekėsi garsioji Didžioji Pohulianka – dabartinė J. Basanavičiaus gatvė.

Baltieji Vilniaus stulpai lenkmečiu, XX a. trečiasis dešimtmetis. Matyti ant stulpų užkelti Lenkijos simboliai – ereliai.

Šioje vietoje stovėję Baltieji Vilniaus stulpai išliko ilgiausiai. Jie atlaikė Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinius karus ir sovietų buvo nugriauti tik apie 1952 metus.

Dar keletas labai įdomių ir retų kadrų.

Tarpuvaldis – Baltieji stulpai be jokios simbolikos. Nesimato ir vandens bokšto. Nuotraukos data nežinoma.

Baltieji Vilniaus stulpai ir vandens bokštas 1907 m. Kelias į kairę veda Trakų ir Kauno link, kelias tiesiai – į Zakretą, Vingio parką.

Vermachto kareiviai žengia į Vilnių. Tiksli data nežinoma

Antroji Baltųjų Vilniaus stulpų lokacija – dabartinė Liepkalnio gatvė už LFF stadiono.

Šioje vietoje nuo seno ėjo dar viena svarbi Vilniaus susisiekimo arterija – kelias į Ašmeną ir Minską. Yra žinoma, kad pačioje XVIII a. pabaigoje čia išdygo medinė sargybos būstinė, pakeliamasis užtvaras, o abiejose gatvės pusėse stovėjo stulpai.

1819 metais medinis pastatas buvo nugriautas, o jo vietoje išdygo mūrinis, kuriame buvo prieangis, mažesnioji patalpa, skirta karininkui, ir didesnioji – sargybos kareiviams pailsėti. 1842 m. sumūryti nauji stulpai, o iš Rygos atvežtos ir užkeltos dvi Rusijos imperijos erelių skulptūros.

Buvęs sargybinės pastatas ties Vilniaus miesto riba. Liepkalnio gatvė, šių laikų nuotrauka. Foto: Vilniaus katalogas, vilnius21.lt

Jau po 15 metų, 1857-aisiais, imperatoriaus Aleksandro II įsakymu miesto sarginės buvo panaikintos. Vėliau šį pastatą varžytinėse nusipirko Reinoldas Tyzenhauzas, o ketvirtajame XX a. dešimtmetyje čia buvo buvo butai, veikė riestainių kepykla. Po Antrojo pasaulinio karo dalis namo naudota kaip vilnų karšykla, vėliau pastatas virto gyvenamuoju namu.

Mažiausiai duomenų yra apie trečiąją žinomą Baltųjų Vilniaus stulpų vietą.  Ji – Antakalnyje, ties dabartinių Sapiegų ir Jūratės gatvių kampu.

Dabar čia yra išlikę vartai į Sapiegų parką ir, žinoma, 1689-1692 metais pagal Giovannio Battistos Fredianio projektą išdygę rūmai, kurių statyba rūpinosi Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega. Vėliau rūmus ir žemes aplink valdė jo palikuonys bei tolimesni giminaičiai, kol galiausiai XVIII a. pabaigoje visas kompleksas buvo parduotas Juozapui Kosakauskui. 1809 m. generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas įsakė rūmuose atidaryti karo ligoninę.

Sapiegų rūmai ir parko vartai. Kairėje – Rusijos imperijos laikais (1905 m.), dešinėje – kaizerinės Vokietijos (1916 m.) / Foto: Vilniaus katalogas, vilnius21.lt

„Medicininėms“ reikmėms šis pastatytas su pertraukomis buvo naudojamas iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Karo su Napoleonu metu čia veikė prancūzų ligoninė, Pirmojo pasaulinio karo metu Sapiegų rūmuose sužeistuosius gydė rusai ir vokiečiai, po to lenkai įkūrė Stepono Batoro universiteto klinikas. Antrasis pasaulinis karas darsyk pakeitė pastato šeimininkus. Iš pradžių ligoninę Antakalnyje įsirengė į rytus keliavę hitlerininkai, o 1945 m. čia įsikūrė sovietinių okupantų pėstininkų mokykla.

Baltųjų Vilniaus stulpų vieta Antakalnyje, tolumoje – Sapiegų parko vartai.

Pagal išlikusius piešinius galima spręsti, jog Baltieji Vilniaus stulpai stovėjo dabartinėje Sapiegų gatvėje prieš pat posūkį į Jūratės gatvę.

Maršrutas pėsčiomis

Kaip matote, tai – miesto maršrutas, tad jūs turite daugybę alternatyvų. Galite pradėti kelionę nuo bet kurio iš trijų minėtų taškų ir grįžti ten pat. Galite starto tašką derinti pagal savo gyvenamąją vietą, galite nueiti nuo vienos lokacijos iki kitos, o vėliau grįžti jums patogiu laiku ir pratęsti kelionę.

Mano pasirinkimas: Liepkalnis – Sapiegų rūmai (per Rasas ir Užupį)  – J. Basanavičiaus gatvė (per Vingio parką).

Žygį pradėjome prie Aušros vartų. Tegu jie ir nėra susiję su Baltaisiais stulpais, tačiau tai taip pat yra istorinė Vilniaus miesto riba, tik dar senesnė.

Kylame nuo jų į Liepkalnio gatvę, dešinėje lieka LFF stadionas, pasiekiame 24-uoju numeriu pažymėtą namą. Tai ir yra buvusi sargybos būstinę. Kelionę tęsiame aukštyn ta pačia Liepkalnio gatve, tačiau netrukus sukame į kairę, į Gardino gatvę. Einame pro Rasų kapines, tada – Geležine, Varšuvos ir Alkūnės gatvėmis į Rasų koloniją. Pakeliui einame pro tragiško likimo Subačiaus pirtį, apžvalgos aikštelę, bastėją ir leidžiamės žemyn link Užupio. Toliau – Vilnios tako dalis, Mirusiųjų tiltas ir Filaretų gatvė iki pat jos sankryžos su Mildos gatve Antakalnio žaliuosiuose plotuose. Ja sukame į Jūratės gatvę ir pasiekiame Sapiegų rūmus.

Nuo čia žygiuojame į Neries krantinę. Ja einame iki pat Žvėryno ir Birutės tilto, po to – per Vingio parką ir M. K. Čiurliono gatvę link gėlių turgelio. Atsiduriame Muitinės, J. Basanavičiaus ir Savanorių prospekto sankirtoje. Joje ir stovėjo ilgiausiai išlikę Baltieji Vilniaus stulpai.

Sunaikintas Vokietijos kariuomenės zenitinis pabūklas Vilniuje, 1944 m. Antrame plane matyti per karą išlikęs vienas iš stulpų. Foto: LCVA

Kodėl toks maršrutas? Vėlgi, viską lemia miestas. Norisi eiti gatvėmis, kuriose eismas mažiau intensyvus, arba žygiavimui rinktis erdves, esančias kuo toliau nuo transporto triukšmo.

Beje, net Vingio parkas puikiai tinka šiam maršrutui. Pačioje XVIII a. pabaigoje Vilniui vadovavęs generalgubernatorius Nikolajus Repninas įsakė pradėti griauti miesto sieną, o 1799–1800 m. Vingio parko pakraštyje pastatyta klasicistinė koplyčia.

Iki pat XX a. vidurio visa Vingio parko teritorija buvo vadinama Zakretu (nuo lenkiško žodžio zakręt – vingis). Atskirai apie Vingį dar parašysiu kada nors.

Gidas

Trumpas gidas yra parengtas PDF formatu. Galite jį atsispausdinti, tačiau aš patariu tausoti popierių (ir gamtą), tad geriau išsisaugokite ir patogiai jį atsidarykite savo išmaniajame įrenginyje.

Maršrutas 3D žemėlapyje

➤ Taip pat skaitykite