Išgyvenusi smurtą artimoje aplinkoje, susilaukusi vienuolikos vaikų, šiaip ne taip pajėgusi išsiskirti su vyru, būdama 54-erių Močiutė Gatewood pasiryžo įveikti daugiau nei 3 000 km ilgio Apalačių taką. Be specialaus pasirengimo, be žemėlapio ir kompaso, nepranešusi artimiesiems. Pirma nesėkmė jos nesustabdė, o galiausiai Emma Gatewood įkvėpė naujų ultrailgų žygių idėjų ir pateko į Gineso rekordų knygą.
Tad nesvarbu, kiek jums metų, bandyti visada verta!
Močiutė Gatewood
Emma Rowena Gatewood, arba Močiutė Gatewood, gimė 1887-aisiais mažame JAV Ohajo valstijos Galliopolio kaimelyje. Sunkiai besivertusioje šeimoje iš viso augo 15 vaikų, tad Emmos vaikystė, kaip prisimena ji pati, nebuvo labai jau džiaugsminga. Ir taip nepavydėtiną padėtį dar labiau sunkino neatsakingas tėvo elgesys: Hughas Caldwellas per JAV pilietinį karą buvo sunkiai sužeistas ir neteko kojos, o vėliau greitai įjunko į alkoholį bei azartinius lošimus. Visa namų ūkio našta užgulė jo žmonos Evelynos Caldwell pečius.
Būdama vos 19-os Emma ištekėjo. Jos išrinktasis, 26-erių Perry Claytonas Gatewoodas, buvo baigęs koledžą, dirbo pradinės mokyklos mokytoju, o vėliau tapo ir tabako fermos savininku. Nors pora kartu susilaukė net 11 vaikų, tačiau ir čia merginai nepasisekė. P. C. Gatewoodas garsėjo sunkiai nuspėjamu charakteriu ir ūmiu būdu. Emmai teko ne tik šeimininkauti namuose, bet ir besąlygiškai paklusti vyro nurodymams dirbti tabako laukuose, statyti tvoras, maišyti cementą ir pan.
Miškas – antrieji namai
Kaip prisimena pati moteris, fizinis smurtas ir seksualinis išnaudojimas prasidėjo jau pirmaisiais jų bendro gyvenimo mėnesiais. Deja, tai tęsėsi net tris dešimtmečius, nes to laikotarpio moteris JAV praktiškai neturėjo jokių teisių šeimoje. Sumušta ir pažeminta E. R. Gatewood dažniausiai gelbėjosi bėgdama iš namų ir slapstydamasi artimiausiuose Ohajo valstijos miškuose. Būtent čia ji pajuto, kad tokia aplinka suteikia taip trokštamą ramybę bei išsiilgtą saugumo jausmą.
1937 m. smurto neapsikentusi Emma išvažiavo į Kaliforniją, kur buvo persikėlę gyventi vyresni jos vaikai. Tačiau vėliau ilgesio Ohajuje likusiems jaunyliams kamuojama ji grįžo namo, nors puikiai suvokė, kad čia ir vėl laukia nesibaigiančios patyčios bei skausmas. Nuolat savo žmoną žeminęs bei smurtavęs vyras net grasino uždaryti Emmą į beprotnamį. Po kelių metų E. Gatewood vėl pakartojo kelionę į Kaliforniją, tačiau sutuoktinis kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo įtikinti ją sugrįžti. Ir tai vėl nieko nepakeitė. Teigiama, kad per žiauriausią susidorojimą P. C. Gatewoodas sulaužė žmonai šonkaulius, nuskėlė kelis dantis, o visas Emmos kūnas buvo nusėtas mėlynėmis.
Emma Rowena Gatewood / Foto: flashbak.com
Lyg to būtų mažai, į namus atėjęs policininkas areštavo ne smurtavusį Perry Claytoną, o vos ant kojų bepastovėjusią Emmą, kuri mažiausiai vieną parą praleido už grotų. Neteisėtai kalintą moterį išvadavo tik tuometinis miestelio meras. Valdininkas pasirūpino, kad ji būtų nedelsiant paleista iš areštinės, padėjo rasti darbą kavinėje ir laikiną pastogę. Tai buvo tikrasis išsigelbėjimas.
1941 m. Emmai pavyko pasiekti sunkiai tuo metu įmanomą pergalę: pora galiausiai išsiskyrė, nors tais laikais šis procesas JAV buvo ypač painus ir sudėtingas. P. C. Gatewoodas vedė antrą kartą, o vėliau net tapo Ohajo valstijos Kraun Sičio (Crown City) miestelio meru. E. Gatewood daugiau sutuoktinių neturėjo. Po skyrybų Emmai buvo 54-eri ir ji bene pirmąsyk gyvenime pagaliau turėjo teisę savarankiškai ir visiškai laisvai nuspręsti, ką veikti toliau.
Visi šie faktai apie sunkią Močiutės Gatewood vaikystę ir sudėtingą vedybinį gyvenimą visuomenei nebuvo žinomi iki pat 2014 m., kuomet tolimas jos giminaitis, rašytojas bei publicistas Benas Montgomery nusprendė parašyti moters ir jos vaikų prisiminimais paremtą knygą. Ji vėliau tapo bestseleriu.
Įkvėpimas žurnalo puslapiuose
1949 m. rugpjūtį į Emmos rankas pateko žurnalo „National Geographic“ numeris, kuriame jis perskaitė straipsnį apie vyrą, vienu kartu per sezoną įveikusį Apalačų kalnų taką. Pati E. Gatewood tuo metu tikrai nebuvo patyrusi žygeivė, tačiau jaunystėje įgyta patirtis jai pravertė. Moteris pakankamai gerai pažinojo gamtą ir mokėjo pasinaudoti jos ištekliais, nes miškuose praleisdavo ne vieną naktį dar tuomet, kai slapstėsi nuo smurtavusio vyro. Skausmas jai taip pat nebuvo naujiena. Sunkiai dirbdama įvairius darbus tuometinio vyro tabako laukuose Emma įprato kentėti ir gebėjo ištverti fizinį skausmą, kurį sukeldavo nuolat patiriami įvairūs sužeidimai ar traumos. „Jei vyras gali tai padaryti, galiu padaryti ir aš“, – tokia mintimi ji pradėjo treniruotes ir kasdien įveikdavo mažiausiai 10 mylių.
„National Geographic“ straipsnio padarytas įspūdis buvo milžiniškas. Jį perskaičiusi Emma įsivaizdavo, kad Apalačų kelyje jos laukia aiškiai nužymėti tvarkingi takai, pakeliui bus galima be vargo įsigyti maisto, o kiekvieną vakarą ji prieisianti jaukią nakvynės vietą, kur galėsianti tinkamai pailsėti ir pasiruošti kitos dienos ėjimui. Deja, 1954-ųjų vasarą pamatyta realybė buvo labai žiauri. „Baisūs nusileidimai ir pakilimai, apleistos ir niekada žmogaus nemačiusios vietovės, žvyro ir smėlio sankasos, smakrą siekiantys šabakštynai, kažkokios neaiškios pastogės, kurios apgriautos taip stipriai, jog aš mieliau miegodavau lauke“, – vėliau pasakos Emma ir čia pat prisipažins, kad nė už ką nebūtų ėjusi Apalačų taku, jei būtų iš anksto žinojusi, kas jos laukia.
Grįžkit namo, močiute
1954 m. liepą entuziazmo vedama E. Gatewood iš savo namų Ohajuje autobusais nuvyko į Meino valstiją ir manė esanti pasirengusi didžiausiam savo gyvenimo iššūkiui. Apie šią savo kelionę, kaip ir apie visas kitas būsimas savo keliones, ji niekam nepranešė. Savotiškam apšilimui bei žygio įžangai moteris nuo Katahdino kalno papėdės pakilo iki pat aukščiausio taško ir nusileido atgal. Netrukus ji pradėjo kelionę į JAV pietus, tačiau sunkiausi išbandymai dar buvo priešaky…
Močiutė Gatewood nešina savo žygių „įranga” Apalačų kalnų take / Foto: adventure-journal.com
Šių laikų žygeiviai veikiausiai susigriebtų už galvų sužinoję, kas gi buvo pačios pasisiūtame brezentiniame Emmos maiše, kuris permestas per petį moteriai atstojo kuprinę. Šiek tiek maisto (ji labai mėgo Vienos dešreles), vanduo, dušo kabinos užuolaida, kurią žygeivė naudojo kaip užuovėją ir pastogę nuo lietaus, drabužiai persirengti bei lipni juosta, atstojusi pleistrą. Tai beveik ir viskas. Atskiro paminėjimo verta Emmos avalynė. E. Gatewood avėjo „Keds“ firmos sportinius batelius, pagamintus iš trinčiai atsparios tvirtos drobės su guminiu padu. Taip, taip – vėliau būtent „kedai“ daugeliui tapo tiesiog sportinių batelių sinonimu ir įsitvirtino kasdienėje kalboje.
Ir vis tik Emmos kelionės pradžia apkarto. Jau po dviejų parų moteris pasiklydo. Vėliau ji rado nedidelį ežerėlį, kuriame nusprendė išsimaudyti, ir būtent čia tykojo apmaudi nesėkmė. Emma netyčia užmynė ir sulaužė… savo akinius. Taisydama juos moteris užtruko ir prarado orientaciją – nebežinojo, iš kurios pusės atėjo prie vandens telkinio, kur eiti toliau.
Padėtis darėsi katastrofiška. Moteris per tą laiką jau spėjo suvartoti visas turėtas maisto atsargas, ėmė stigti gėlo vandens, o liūdnai pagarsėję juodieji Meino valstijos mašalai rengė vieną antpuolį po kito. Lyg to būtų mažai, vienas toks bimbalas įgėlė Emmai į paakį ir jis ištino. Išalkusi, išsekusi, sunkiai bematanti moteris vis tik rado savyje jėgų nesustoti, ėjo toliau. Žygeivė netikėtai pasiekė kelią, kuriuo turėjo keliauti į Pietus, tačiau šįkart suveikė savisaugos instinktai ir persigalvojo. Ji pasuko atgal, į šiaurę.
Po tris dienas ir dvi naktis trukusių klajonių Emmai pagaliau pavyko rasti parko reindžerių stovyklą. Pastarieji jau buvo pasiųsti ieškoti dingusios žygeivės ir kaip tik poilsiavo. „Grįžkit namo, močiute“, – toks buvo reindžerių patarimas. Patarimas, kurio Emma paklausė. Kaip teigia knygos autorius B. Montgomery, reindžerių žodžiai vis tik užgavo Močiutę Gatewood – ji vėl pasijuto lyg būtų įkalinta namie, kuomet vyras, tegu ir svetimas, aiškina jai, ką reikia daryti ir kaip elgtis. Kaip ten bebūtų, kitą dieną E. Gatewood jau sėdėjo autobuse, vykstančiame į Ohajų.
Antras kartas nemeluoja
Patirta apmaudi nesėkmė nesumažino Emmos ryžto, tad 1955-ųjų gegužę moteris vėl leidosi į kelionę. Tačiau šįkart ji pasiruošė kur kas kruopščiau. Žygio startu E. Gatewood pasirinko ne šiaurėje esančią Meino valstiją, o Džordžiją pietuose. Taip ji tikėjosi išvengti parko reindžerių, kurie prieš metus atkakliai siūlė vykti jai namo. Į kelionę Emma pasiėmė ir daugiau daiktų. Jos maiše atsidūrė Šveicarijos kariuomenės peiliukas, žibintuvėlis, bintai, jodo tirpalas, šaldantis tepalas, mėtiniai saldainiai, žiogeliai, šiaudinė skrybėlė, apsiaustas. Visi jos nešami daiktai ir maistas sverdavo ne daugiau 6–8 kilogramus.
Emmos Gatewood daiktai Apalačų tako muziejaus ekspozicijoje / Foto: dennisonthego.com
146 dienos – tiek kelionėje užtruko Močiutė Gatewood. Kasdien ji įveikdavo vidutiniškai 14 mylių (22,5 km) atstumą, valgė savo taip mėgstamas konservuotas Vienos dešreles, razinas, riešutus arba tai, kuo ją maitino sutikti pakeliui gyvenantys žmonės. Kita alternatyva – maistinės žolės, kurių Emma rasdavo pakeliui. Jai ir vėl pravertė jaunystėje įgyti išgyvenimo miške įgūdžiai.
Pačioje kelionės pabaigoje E. Greenwood vėl laukė rimti išbandymai Meino valstijoje. Artėdama prie šiaurinės Katahdino kalno pusės ji nesėkmingai parkrito, sulaužė akinius (vėl!), smarkiai nusibrozdino veidą ir pasitempė čiurną. Tačiau fizinis skausmas Močiutės Gatewood nesustabdė – ji pasiekė kalno viršūnę, užpildė registrą ir 1955 m. rugsėjo 25 d. oficialiai baigė savo kelionę Apalačų taku. Tuo metu Emmai buvo 67-eri, ji turėjo 11 vaikų ir 23 anūkus. Per kelionę moteris sunešiojo šešias poras „kedų“.
Abu kartus, ir 1954 m., ir 1955 m., ji nieko nepranešė artimiesiems apie savo keliones.
Legenda
Po sėkmingo 1955 m. žygio E. Gatewood tapo pirmąja moterimi, kuriai be palydos pavyko įveikti visą Apalačų taką, iš viso 3 300 kilometrų. Tiesa, 1952 m. Apalačų taką įveikė ir amerikietė Mildred Norman Ryder, tačiau ji per visą savo kelionę ėjo kartu su palydovu.
1957 m. E. Gatewood darsyk vieną įveikė Apalačų taką ir tapo pirmuoju žmogumi, kuris visą šį taką be palydos įveikė du kartus. Kaip sakė ji pati, tąkart ji ėjo tam, kad pasimėgautų. 1964 m. Močiutė Gatewood Apalačų taką įveikė trečią kartą ir visam laikui įrašė savo vardą rekordų knygose.
Memorialinė lenta Ohajaus valstijoje, skirta Močiutei Gatewood / Foto: flashbak.com
Emma mirė 1973 m. nuo širdies smūgio. Jai buvo 85-eri. Moteris palaidota Ohajo valstijos Valley Memory Gardens kapinėse, vos už 45 kilometrų nuo vietos, kurioje ji gimė. E. Gatewood atminimui viena iš Apalačų tako atkarpų yra pavadinta jos vardu, žygeivei taip pat skirta atskira ekspozicija Apalačų tako muziejuje. Joje sakoma: „Močiutė Gatewood įkvėpė dvi naujas ultrailgų žygių idėjas: tai daryti ėmėsi moterys, o į tokias keliones išsiruošę asmenys rinkdavosi tik pačią būtiniausią, ultralengvą, įrangą ir aprangą.“
2012 m. E. Gatewood buvo įtraukta į Apalačų tako Šlovės muziejų. 2014 m. Benas Montgomery, tolimas E. R. Gatewood giminaitis, apie žygeivę parašė knygą „Grandma Gatewood’s Walk: The Inspiring Story of the Woman Who Saved the Appalachian Trail“. 2015 m. visuomenei buvo pristatytas režisieriaus Peterio Hustono dokumentinis filmas „Trail Magic – The Grandma Gatewood Story“. Ši juosta buvo nominuota Emmy apdovanojimui.
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Lėtai apie pasaulį”.
Visą žurnalo numerį galite perskaityti čia
Parašykite komentarą