Dabar jau tiksliai nepamenu, kada pirmą kartą žiūrėjau „Alone”. Gal 2017-aisiais, o gal metais vėliau, tačiau puikiai atsimenu, kaip ir kodėl jį atradau.
Jei nesat girdėję ar matę, „Alone” yra amerikiečių sukurtas ir pirmą kartą 2015 metais per JAV televizijos kanalą „History” transliuotas realybės šou. Jame 10 atrinktų išgyvenimo ekspertų išlaipinami skirtingose vienos salos vietose (pirmame sezone tam pasirinkta Kanadai priklausanti Vankuverio sala) ir neturi jokių galimybių susisiekti vienas su kitu.
Štai kelios esminės taisyklės. Skambinti galima tik gelbėjimo komandos nariams, kas iš principo reiškia pasitraukimą iš šou. Kiekvienas dalyvis, neskaitant savo paties aprangos, į kelionę galėjo pasiimti 10 papildomų daiktų pasirinktinai iš bendro 40 daiktų sąrašo. Visus šou dalyvius reguliariai tikrino atvykstantys medikai, tačiau savo išgyvenimus ir emocijas jie privalėjo fiksuoti patys – tam išgyvenimo dramos ekspertams buvo įteikti lagaminai su vaizdo kameromis ir kita technika. Galima naudoti bet kokius gamtoje rastus daiktus, medžioti, valgyti ir gerti bet ką, aišku, asmeniškai paisant pavojų ir bereikalingos rizikos.
Žodžiu, rimtas ir patrauklus televizinis produktas, kuriam man, deja, anksčiau pritrūko kantrybės. Ir štai kodėl.
Apie „Alone” – iš Joe Robinet
Tuomet aš visa galva buvau pasinėręs į kanadiečio Joe Robinet „Youtube” kanalą. Žiūriu jį ir dabar, tačiau tik tada, kai Joe patalpina naują vaizdo siužetą. Gi tuomet aš tiesiog vieną po kito rijau jo sukeltus įrašus stengdamasis tiesiog pasivyti ir laukti naujos serijos. Vėliau kai kurias J. Robinet keliones žiūrėjau dar ir dar kartą. Pradėjęs nuo visiškai mėgėjiškų pasakojimų Joe vėliau neįtikėtinai patobulino ir pačią filmavimo techniką, ir siužetus, ir jų apipavidalinimą. Toks kokybės šuolis negalėjo nežavėti, juolab, kad kanadietis į savo pasakojimus įtraukė ir šeimą, nevengė jautrių gaidelių ir ilgainiui man tapo tiesiog kokybiškos kelionių ir žygių dokumentikos etalonu.
Viename tokiame vaizdo siužete sužinojau, jog Joe dalyvavo realybės šou „Alone”, tačiau iš jo labai greitai pasitraukė. Po keturių dienų. Priežastis – apmaudžiai pamestas ugnies skiltuvas. Na, tai suprantama, nes sunkoka be ugnies išgyventi saloje, kurioje santykinė oro drėgmė labai dažnai siekia 100 proc., beveik nuolat pila lietus ir viskas aplink permirkę.
Ką gi, laikinai palikau Joe bei jo „Youtube” kanalą ir persikėliau į „Alone”. Ištvėriau tada, jei gerai pamenu, keturias ar penkias serijas. O tai pusė sezono, nes šou kūrėjai visas 56 dienas (būtent tiek laiko saloje išsilaikė nugalėtoju tapęs Alanas Kay) sutalpino į 10 serijų.
Kantrybės užteko neilgam
Kažkodėl erzino serijose nuolat akcentuojama laukinės gyvūnijos grėsmė ir skaičiai. Visas veiksmas sukosi apie tai, kaip dalyviai atvyko, įsikūrė ir… vienas po kito ėmė trauktis iš „Alone”. Ekrane šmėkščiojo grėsmingai užrašai: „Šioje saloje fiksuojama daugiausiai pumų užpuolimo atvejų”, „Pumos dažniausiai medžioja naktį ir savo auką puola iš nugaros”, „Šiaurės Vankuverio saloje nuolat medžioja tiek ir tiek šimtų juodųjų lokių, tiek ir tiek šimtų vilkų ir tūkstantis pumų”.
Ir išties. Pirmasis „Alone” dalyvis įtampos neišlaikė… jau po 12 valandų. Oficiali priežastis – lokių baimė. Jį teko evakuoti. Per kitas keturias dienas iškrito dar trys dalyviai: du pasitraukė dėl lokių ir vilkų baimės, o mano jau minėtas J. Robinet pametė ugnies skiltuvą. Per vėlesnes keturias dienas salą paliko dar du dalyviai. Vienas išgėrė per daug sūraus vandens (salą skalauja Ramusis vandenynas), kitas pabūgo audros.
Žodžiu, per 8 dienas „Alone” paliko net 6 dalyviai. Aš laikau save kantriu ir net labai kantriu žmogumi, tačiau ne tąkart. „Nieko sau išgyvenimo drama”, – pasakiau sau ir be jokių skrupulų uždariau vaizdo grotuvą.
Žiūrėsiu
Dar praėjusių metų pabaigoje su bičiuliais socialiniuose tinkluose persimetėm keliais sakiniais apie „Alone” ir į galvą šovė mintis, kad reikia grįžti.
Šįkart visai nesunkiai įveikiau pirmo sezono vidurį, likusią dalį, o dabar, kai jūs skaitote šias eilutes, baigiu žiūrėti antrą sezoną. Laukia dar penki.
Ta atstūmimo reakcija manęs šįkart nelanko, o ir pats pastebiu, kad daugiau dėmesio kreipiu į žmonių, šou dalyvių, elgseną, jų emocijas ir priimamus sprendimus.
Tačiau labiausiai užkabino kontrastai. Štai vienas iš „Alone” dalyvių dėl laukinės pelės yra priverstas keisti savo stovyklą, kitas tas pačias laukines peles valgo, nes daugiau nieko nesugeba rasti ar pasigauti, trečias vieną po kitos iš tinklų traukia žuvis ir jų pagauna tiek, kad gali sau leisti prabangą išvaduoti įsipainiojusią riebią lašišą ir lyg niekur nieko paleisti ją plaukti toliau.
Dabar „Alone” žiūriu visai kitomis akimis. Įdomu, kaip šou dalyviai susirenčia savo laikinus būstus, įsikuria, išžvalgo apylinkes ir imasi ieškoti maisto. Stebina, kad vieni tai padaro atidžiai ir susikaupę, tuo tarpu kai kurie (beje, buvę karininkai) sugeba įsitaisyti guolį pelkėtoje žemesnėje vietoje, po to stebisi, kodėl ryte miegmaišis šlapias, o čia pat iškasta laužo duobė sklidina vandens. Tada kažkodėl reikia lipti į kalną, eikvoti ir taip brangiai įsisavinamas kalorijas, leistis žemyn, kažką aiškinti apie atgimimą ir po to kapituliuoti kviečiantis pagalbą.
Dar nepaminėjau, kaip išgyvenimo instruktoriumi save pristatęs vyras sugebėjo katiliuką išversti taip, kad gėrimui ruošiamas vanduo užliejo laužą.
Ir vis tik, kam nepasitaiko. Nepagalvokite, kad tai laida apie kažkokius nevykėlius. Sąlygos, kuriomis dalyviams reikia kautis ir su savimi, ir su stichija, ir su kasdieniais iššūkiais, tikrai nepavydėtinos. Bepigu mus čia kažką komentuoti patogiai įsitaisius prie ekranų.
Šiaip ar taip, jau žinau: tikrai žiūrėsiu visus sezonus.
Nežinau, ar po to apie tai parašysiu. Gal.
Parašykite komentarą