„Jei nepakviesi manęs į žygį, tarp mūsų viskas baigta” – kažkurį savaitgalį po eilinio žygio su kita kompanija „prasileidau” ultimatumą nuo Gedimino.
Tai teko skubiai taisyt padėtį. Ėmėm ir susukom tris dešimtis kilometrų už Vilniaus Vilniuje.
Keli pastebėjimai apie tai, ko nėra vaizdo klipe. Vilnius už Vilniaus yra daug geresnis ir sveikesnis, nei Vilnius prie Akropolio ar Panoramos. Dar Vilniuje už Vilniaus 99% žmonių dėvi kaukes ir 99% daro tai teisingai. Tikrai!
Kas maloniausia – Vilniuje už Vilniaus 99% takuose sutiktų žmonių sveikinasi. Žodis „sveiki” ir atsakymas „sveiki” dabar yra kaip kompresas. Patikėkit!
Net 99% žmonių Vilniuje už Vilniaus nerėkia, nesigrūda, nesudaro eilių, neburba apie nesėkmes ir nesikolioja.
Man patiko Vilnius už Vilnius. Vienas minusas tik: buvo slidoka, bet, ai… išgyvensim!
Po to, kai rašiau…
Ir tuo pasivaikščiojimai „Vilniuje už Vilniaus” nesibaigė. 2020-uosius teko užbaigti beveik ten pat, einant per Verkius. Tiesa, praėjusį sykį nepasiekėm Kalvarijų Kryžiaus kelio, tad šįkart nuo jo ir pradėjome.
Ech, gražus tas Vilnius be savo betoninių džiunglių, nors reikia pripažinti, kad žmonių gerokai daugiau. Ir tai buvo darbo diena, tegu ir tarpušvenčiu.
O ką praėję metai? Nesurinkau 1000 km žygiuose, nesurinkau 3000 km judant bendrai ir nepagerinau nė vieno asmeninio rekordo. Uch, korona, bjaurybė, visur savo nuodingą liežuvį kiša. Tačiau visur ir visada jaučiau brangiausių man žmonių paramą.
Kaip sakoma, Kalėdų Seneli, gal ir nedaug tu šiemet atnešei, bet ačiū tau už tai, kad nieko neišnešei ir neatėmei.
Parašykite komentarą