Žaliuoju taku, vedančiu palei Strėvos upę ir sukančiu ratą Spindžiaus mišku, esu ėjęs bičiulio Manto Žalkausko organizuotame „Fail Hike“ žygyje. Apie jį kada nors parašysiu atskirą įrašą, nes tai buvo labiausiai netipinis iš visų žygių, kuriuose man yra tekę dalyvauti. Eini ir visiškai nepažįstamiems žmonėms pasakoji apie savo nesėkmes. How cool is that? Na, bet jau sakiau – apie tai bus vėliau.

Šio žygio planas buvo visiškai kitoks. Aišku, pereiti sengire buvo privaloma, nes tai apskritai yra unikali vieta, kurioje milžiniški medžiai paliekami gulėti nuvirtę ir tik nuo tako jie yra arba patraukiami, arba paprasčiausiai perpjaunami, kad netrukdytų einantiems. Na, o toliau pasirinktas maršrutas išsuko iš tradicinio Žaliojo tako ir vedė labiau į pietryčius, aplink visą Spindžiaus ežerą.

Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl dar niekas iki šiol neparengė jokio pažintinio tako aplink patį ežerą. Tradicinio Žaliojo tako maršruto antra dalis, kuomet nuo ežero pakrantės pasukama į pietryčius keliu ir tada atgal šiauriau, yra gana vienoda ir, pavadinkim taip, net monotoniška. Nebent tik pati Strėvos įgriuva šiek tiek paįvairina kelionę.

Tuo tarpu kelias aplink Spindžiaus ežerą paliko labai daug teigiamų emocijų. Užsikalbėję sugebėjome net pasiklysti ir visiškai baltame miške apsukti lanką ieškodami Lausgenių eglės, kurios… iš pat pradžių ir neplanavome ieškoti :) Na, bet kodėl gi čia nepadaryti dar vieno sustojimo?

Akelės ežerėlio ramybė

Žygio pabaigoje grįžtant link pačios Strėvos užkerėjo Akelės ežerėlis. Vakarinėje pusėje iš dalies užpelkėjęs visiškai nedidelis vandens telkinys turi kažką tokio, kas traukia stovėti jo pakrantėje ir ramiai žiūrėt į medžių atspindžius. O gal čia vėl tas gailių efektas – šių augalų taip pat nemažai auga Akelės pakrantėje.

Reikės kada nors čia grįžti ir prie Akelės nueiti iš rytų pusės. Jei žemėlapiai ir internetai nemeluoja, tas krantas aukštesnis, sausesnis, tačiau tankiau apaugęs krūmais ir medžiais.

 

➤ Taip pat skaitykite