Pirmas įrašas po gero pusmečio. Ir ne, tai nereiškia, kad aš niekur nevaikščiojau. Tiesiog, gal tose kelionėse buvo mažiau įspūdžių, kartojosi vietos ir po jų neateidavo įkvėpimas. Ir nebuvo noro rašyti. Visi puikiai suprantat ir matot, ką išdarinėja ūsuotas nevisprotis kaimynas rytuose, o man, deja, tenka gyventi su tuo susijusiame beprotiškam informaciniame burbule. Bet gal šįkart ne apie tai…
Niekad nesu buvęs Visagino apylinkėse, o štai patį miestą, tegu ir miglotai, kažkiek pamenu. Jame teko būti dar tada, kai ten veikė Pasieniečių mokykla, ir kažkokiam darbiniam pasitarime ar seminare. Vienok, šįkart ne apie darbą.
Ežerų kraštas
Traukiniu iš Vilniaus Visaginą galima pasiekti kiek daugiau nei per dvi valandas ir kelionė tikrai prailgsta: trečios klasės vagonai dideliu komfortu nepasižymi, o suprantamas ir būtinas reikalavimas dėvėti veidą bei nosį dengiančias kaukes patogumo taip pat neprideda.
Kelionę paįvairino tame pačiame vagone kartu keliavusių paaugliukų Lietuvos skautų bei harcerių pašnekesiai. Ir ko tik ten nebuvo: nuo kalbų apie kaklaraiščių spalvas ir kauliukus prie jų iki karingai padrąsinančių klausimų „o jūs kietus makaronus kada nors valgėte?” Smagiai nusiteikę mes iškart nepiktai pajuokaujam, kiek kauliukų galima pelnyti, jei makaronų maišeliu nuo medžio numuši voverę ir ją suvalgai. Juokaujant greičiau prabėga kelionės laikas. Prieš pat 10 valandą ryto pagaliau lipam iš traukinio ir neriam į priešingą nuo Visagino pusę.
Pirmas sustojimas jau už 5 kilometrų. Tai šiauriausias Smalvo ežero taškas, kuriame ant nedidelės kalvelės ties Brusavanka suręsta paprasta, bet jauki pavėsinė su stogu. Bet dar iki jos…
Pavėsinė šiauriausiame Smalvo ežero taške
Nuo pat išlipimo iš traukinio per tuos kelis kilometrus vos spėji skaičiuot ežerus: kairėje pusėje – Veprinis, kažkur dešinėje už medžių – Bevardis, tada vėl kairėje – Skritelis ir iškart dešinėje – Kampinis, o va, už posūkio kairėje – Beržinis, tada vėl dešinėje – vos besimatantis Eglinis. Na ir, žinoma, pelkės pelkytės abiejose kelio pusėse.
Po pusryčių Brusavankos pavėsinėje greitai įveikiam atkarpą žvyrkeliu, šone lieka užpelkėjęs Kiaulinis, ir dar po keleto kilometrų prieinam Smalvas.
Nutykusios Smalvos
Ties pat gyvenvietės pradžią žyminčiu ženklu prasideda asfaltas ir dešinėje pusėje matosi apleisti sovietinio laikmečio pastatai. Jei tikėt šaltiniais, ten buvo Marytės Melnikaitės kolūkis. Dar vieną jo pastatą matėme kaimo prieigose.
Žygiuojant gatve apima toks dvejopas jausmas. Abiejose pusėse matyti ir gražiai sutvarkytų, ir visiškai apleistų sodybų, tačiau labiausiai visus stebina aplink tvyranti ramybė. Vėjas stiprokas, tačiau šviečia saulė ir nelyja, o Smalvose – mirtina tyla. Jokio judesio. Visiškai nematyti žmonių. Jų nėra nei namų kiemuose, nei verandose, nei laukuose, nei prie bažnyčios. Net languose niekas nešmėžuoja. NIEKAS.
Smalvų tyla
Ir jau tik tada, kuomet iš kaimo pasukome Smalvykščio ežero link, mus pasiveja du automobiliai. Abu jie lekia nuo parduotuvės pusės, tačiau mes nematėme, kaip vairuotojai sėdo į juos ir pradėjo važiuoti. Dar makabriškai pajuokaujame, kad prie vairų veikiausiai sėdi numirėliai. Tada ir šunis išgirdome.
Jau po kelionės atrandu įdomų faktą. 1920 m. Smalvos pateko į lietuvių – lenkų kovų fronto liniją. Lenkai stengėsi užimti Vilniaus – Turmanto geležinkelio liniją ir ties Smalvomis įvyko kautynės, po kurių lapkričio 3 d. lenkai paliko Smalvas. Tačiau jau lapkričio 5 d. jie vėl sugrįžo ir Lietuvos – Lenkijos demarkacinė linija paliko Smalvas lenkų pusėje iki 1939 m. rudens. Taip rašo Wikipedija. Reiks panagrinėti daugiau.
Smalsu apžiūrėt arčiau ir gal net nosį vidun kyštelt
Iškart už Smalvų pakeliui matyti tuoj visai nusibaigsiančios sodybos ir pirkios – renovuoti jų neverta, deginti arba gaila, arba negalima, tad medinius pastatus tiesiog negailestingai doroja laikas ir gamtos stichijos. Abejočiau, ar tokie atlaikytų dar vieną snieguotą žiemą.
Šventas ir „žinokit, pica bus aštri”
Kelis šimtus metrų einame keliu Ignalina – Zarasai, pasiekiame Gražutės regioninio parko valdas ir vėl neriam miškan. Pakeliui sutiktas vietinis gyventojas, toks sveikai įraudęs vyras su šiaurietiško ėjimo lazdomis, dar pataria, kaip geriau pasiekti sekantį mūsų kelionės tikslą – Šventą, ežerą, kurio paplūdimyje turėjo įvykti Mariaus performansas – maudynės.
Švento pakrantės tikrai palieka jaukų įspūdį, tačiau vėjas stūgauja vis stipriau, bangos ežere šiaušiasi ir mes imame suprasti, kad TAI neįvyks. Aišku, bičiulį patraukti per dantį yra šventas reikalas, tačiau Šventas maudynių vieta tądien taip ir netampa.
Pasišiaušęs Šventas
Užtat smėlėtoje pakrantėje ant kelių nuvirtusių medžių atsisėdę imame regzti kitą planą. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad po žygio eisime valgyti karšto maisto, nes finišuosime pačiame Visagine. Nuskamba pasiūlymas apsilankyti kavinėje skambiu pavadinimu „Prestorante”, paragauti jos patiekalų ir kraftinio alaus.
Kelionė seniai įpusėjusi, tad idėjai mes, žinoma, pritariam. Prasideda toks smagus chaosas. Studijuojam meniu, skambinam į tą maitinimo įstaigą, diktuojam patiekalus, kuriuos reikia užsisakyti iš anksto, nes „kavinėje labai daug išvežimų”, tada suprantam, kad tas meniu nebegalioja, ieškom naujo ir skambinam vėl. Žodžiu…
Kadangi naujame meniu patiekalo, kuris buvo senajame nėra, užsimanau picos, kuri, pasak telefonu atsiliepusios merginos, bus „labai aštri”. Ok, tai nebaugina, tad maisto pasirinkimo klausimą išsprendžiam.
Netikėti atradimai
Tačiau dabar reikia dar pasiekti Visaginą ir tą „Prestorante”. Paliekam Švento pakrantę, patraukiam vietinės reikšmės keliuku, tada sukam į miško proskyną, įveikiam kelias kalveles ir einam link Skaidrio ežero.
Gi jo pakrantėje – dvi puikios stovyklavietės. Didesnioji, deja, užimta, tačiau matyti drūtai suręsta pavėsinė, kurioje jau galima slėptis nuo rimtesnio vėjo, laužavietė, suoliukai. Žodžiu, puiki vieta ir trumpam piknikui, ir ilgesniam savaitgaliui. Mažesniąją užimame mes – paskutinis sustojimas prieš Visaginą. Paprasti, tačiau platūs suoliukai, jokio stogo virš galvos ir puiki nedidelio ežero panorama.
Po keliolikos minučių leidžiamės miesto link. Pakeliui ir vėl ežerai. Piečiau lieka Trilypis, nuo kurio greit tolstame, visiškai mažytis Žiežulinis (koks pavadinimas!), piečiausias Smalvo pakraštys, tada dar kelių kilometrų atkarpa mišku, kertam geležinkelį, vėl žygiuojam miško taku ir tada visiškai netikėtai išneria Visaginas.
Man tai primena Pripetę, kurios vis dar nemačiau
Pirmas pamatytas vaizdas daugeliui emocijų nesukeltų, tačiau man tai tikras maistas akims. Prieš mus – vakarinio Visagino vaiduokliai, nebaigti statyti daugiaaukščiai, kalnai statybinio šlamšto aplink, užtverta teritorija ir baugiai žvelgiančios bestiklių langų kiaurymės.
Viskas, kas pakeliui apleista, tampa traukos objektu
Aš labai noriu į Pripetę, tad dabar pamatytas vaizdas bent iš dalies primena tą, kurį regėjau šimtuose keliautojų nuotraukų iš Černobylio zonos. Darau vieną kadrą po kito ir galvoju, kad tikrai norėčiau pasivaikščioti tuščiuose tų vaiduoklių kambariuose ir koridoriuose, užlipt ant stogo.
Darsyk apie aštrią picą…
Deja, dabar mano norams išsipildyti nelemta. Sparčiai temsta, o mums dar reikia suspėti pavalgyti.
Prasideda gyvenamieji Visagino kvartalai. Tokie paprasti blokiniai namai, tarp kurių esančiose kiemuose pilna automobilių, kai kur įsprausti suoliukai, stovi elektros transformatorinės, yra šiek tiek žalumos. Vienoje tokioje „alėjoje” su mumis ėjusi Jovita labai taikliai pastebi, kad „čia visai kaip Fabijoniškės”. Ir išties – vaizdas tikrai primena Nepriklausomybės pradžioje statytų Vilniaus mikrorajonų erdves. Į akis dar krenta gatvės pavadinimas – Tarybų. Kur jau kur, bet Visagine gatvių pavadinimai matyt ir liks tokie „made in CCCP”.
Pagaliau pasiekiam „Prestorante” ir įsitaisom prie mums skirto atskiro stalo.
Aš nepradėsiu čia dalinti ančių ir žąsų už maitą, bet… Dienos sriuba su kukuliais ir žalumynais buvo paprasta, bet skani. Ko daugiau gi reikia suplukusiems žygeiviams?
Tai aišku, kad mums reikia alaus. Paragavau visus tris pilstomus „Bear and Boar” produktus. Ech, mano skonio receptorius matyt bus išlepinusios įvairios kraftinės ipos… Didelio įspūdžio nepaliko nei lageras „Starkus”, nei kvietinis „Sensation Weizen”, nei moliūgų elis „Pumpkin Up”.
Bet vakaro „puošmena” tapo pica. Kažkaip ji ten vadinosi, „Caldo”, regis. Jūs galite sudėti dešimt sviestinio popieriaus sluoksnių, ant jų užtėkšti lydyto sūrio (neabejoju, kad ten yra tai, kas vadinama „sūrio produktu”), tada patrupinti tokio prėsko faršo ir viską užmėtyt konservuotais Kėdainių svogūnėliais beigi jelapeno griežinėliais.
Ne, žinokit, man ne korona, o ir uoslės aš nepraradau, tačiau tokio beskonio dalyko seniai nesu valgęs. Nefotografavau etikos sumetimais. Kiek netikėtai, reikalą išgelbėjo visai ne „Prestorante” gaminiai ir ne alus, o švediškas juodųjų serbentų sidras. Jis bent jau atitiko aprašymą ant etiketės.
Nelabai pavykusi kulinarinė patirtis kelionės įspūdžių neužgožė. Į Visaginą, manau, dar grįšim, kai dienos ims ilgėti ir prie miško terapijos galima bus pridėti daugiau vaizdų iš betoninių miesto džiunglių.
Ak, beje, žygio daina tapo: „In the jungle, the mighty jungle, the lion sleeps tonight” :D
Parašykite komentarą