Kol Lietuvoje vis dar taikomi dėl karantino įvesti judėjimo tarp savivaldybių ribojimai, belieka jų paisyti ir drausmingai žygiuoti tik ten, kur „leidžia turimi dokumentai“. O jie man leidžia legaliai lankytis Vilniaus mieste bei rajone.

Ką gi, kita vertus, tokie ribojimai tai puiki proga pamatyti savo gimtojo miesto apylinkes, į kurias paprastą dieną vargu bau ar beužsukčiau. Tokia vieta man ir yra Saulėtekis.

Paskutinį sykį tame rajone buvau gal studijų laikais, o tai yra… prieš daugiau nei dvidešimt metų. Neblogai kaip Vilniuje gimusiam ir užaugusiam, ar ne? Nebuvo tada, aišku, nei prekybos centro, nei naujų gyvenamųjų kvartalų, kurie sostinę dabar supa vis platesniais žiedais, nei pakeliamųjų užtvarų prie įvažiavimų į universiteto bendrabučių kiemus. Ir pati aplinka gerokai pasikeitusi. Na, bet ne į mūrus ir ne gatvių aplinką čia paspoksot susiruošta buvo.

Saulėtekis tądien buvo starto vieta. Kai rinkomės maršrutą, vienas bičiulis pasiūlė kažkada anksčiau svarstytą idėją: MTB trasa pražygiuoti keliasdešimt kilometrų ir apeiti tris didžiausius ežerus ties Antaviliais. Nusprendėm, kad žygio metu leisim sau improvizuoti, juolab, kad alternatyvų tikrai buvo.

Startavom ties stadionu esančioje pievoje. Įsivaizduoju, kad šiltuoju metų laiku einant šia trasa tektų nesyk dairytis kokio atlekiančio dviratininko (iš išties, juk tai MTB „karalystė“), tačiau žiemą viską keičia storokas sniego sluoksnis. Kai kur ištryptas pėsčiųjų, kai kur išvažinėtas slidininkų, tačiau dviračiams dabar tikrai ne metas.

Aplinka? Jei atvirai, esu ėjęs daug gražesnėmis vietomis, tačiau yra tekę žygiuoti ir nykesniais takais. O čia viskas per viduriuką. Žinoma, cinkelio prideda sniegas ir jo kiekio neatlaikę medžiai bei krūmai. Kita vertus, kai išeini pasivaikščioti nesitikėdamas nieko ypatingo, neverta ir nusivilti. Tai, kas skirta pralėkti dviračiu, nebūtinai tiks ir visiškai patiks einančiam su kuprine.

Trasa kaip trasa: platesni ir siauresni miško keliukai, keletas nusileidimų ir pakilimų (nieko ekstremalaus), trumputis asfalto ruožas ties Nemenčinės plentu ir vėl neri į mišką. Keliose vietose pasukome ne iš anksto numatytu maršrutu, tačiau atgal negrįžinėjom. Ėjom tol, kol vėl pasitaikęs miško tako išsišakojimas leido pasirinkti norimą kryptį ir pasiekti žygio tikslą, Tapelių ežerą.

Labai patiko link Karačiūnų gatvės vedantis takelis. Nedidukas, sunkiai pastebimas, vienos vėžės, vingiuojantis, bet pakankamai platus, kad galima būtų saugiai žirglioti per pusnis. Tokie galėtų sudaryti apie 60-70 proc. visos trasos.

Tapelių ežeras

Abiejuose jo paplūdimiuose, kaip ir prie Žaliųjų ežerų, žmonių netrūko. Kas su vaikais atvyko rogėmis pasivažinėti, kas apylinkėse pasivaikščioti, o kas ir žuvį po ledu pagaut. Žodžiu, toks įprastas nūdienai vaizdelis, kai judėt tarp savivaldybių negalima, o daug kam teko turkijas, maldyvus ir egiptus iškeisti į tapelius, pūčkorius ir verkius.

Ką gi, apsukom ežerą gan sparčiu žingsniu, stabtelėjom atsipūsti ir užkąsti bei be didesnių nuotykių patraukėm atgal link Saulėtekio.

Tikrai nesu prieš tokius žygius, tačiau jų maršrutai man yra „praėjai ir užmiršai“. Viską atperka kompanija ir bendravimas.

Ar eičiau tokiu pat keliu šiltuoju metų laiku? Matyt, kad taip. Vis papildomos dvi dešimtys kilometrų į šių metų žingsnių „taupyklę“. Tuo tarpu apylinkėse pasidairysim ir kitų kelių. Sako, jų yra daug ir smagesnių.

Visą žygį, kaip visada, atvaizduoja Garmin ir Relive.

➤ Taip pat skaitykite