Tik priminsiu tai, ką esu sakęs pavasarį: mes gyvenam keistu metu, kai gamta su žmogumi nusprendė pasikalbėti savo kalba.

Vieni tos kalbos nesuprato ir, deja, nesupranta iki šiol, nes… grūstis prekybos centruose ir akropoliuose jiems ir toliau liko norma. Kitiems karantino paskelbimo diena yra „day minus one“, kai vis dar gali „prasinešti“ per barus, nes „nu, whatever, nes dar leidžia“.

Vienok, kai su draugais žygiavom Rūdninkų girioje, bridom per pelkynus, valgėm nuostabiai vytintus česnakus ir kalbėjomės, aš bent porąsyk girdėjau frazę: „iš kur čia tiek žmonių?“

Atsakysiu. Gamtai niekada nereikėjo žmonių. Tai žmonėms dabar prireikė gamtos.

Pasivaikščioti Rūdninkų girioje planavome, tačiau ši vietovė mūsų diskusijose, kuriose aptarinėjom būsimus maršrutus, niekada nebuvo prioritetine. Et, yra kitų kelių, kitų vaizdų, Rūdninkai palauks – taip galvojom. Ir štai vis tik atėjo ta diena, kai „korta krito“ būtent Rūdninkams. „Važiuojam žiūrėti kopų“, – toks ar panašus įrašas dar šmėstelėjo pokalbių grupėje.

Tenka pripažinti, kad Rūdninkų giroje iki tol tesu buvęs tik „iki šaudyklos“ – kelis sykius čia buvo atvažiavę su kolegomis iš tarnybos, tačiau tai buvo taip seniai, kad aš net kelio negalėčiau parodyti.

Mašinas nusprendėme palikti tiesiog miške – ne prie Rūdninkų bažnyčios ir ne prie šaudyklos. Tiesiog, nepanorome papildomai kulniuoti poros kilometrų nuobodžiu ir banguotu žvyrkeliu, kuris ryte dar buvo tuščias, o popiet ir vakarop juo jau riedėjo nemažai automobilių.

Tikrai nevarginsiu jūsų faktais iš Wikipedijos ir kitų viešai prieinamų šaltinių, kuriuos jūs patys galit lengvai rasti ir pasiskaityti.

Stogą visiškai nunešė Kernavo ežeras. Ir žinot, ką? Mes jo beveik nematėm.

Kai išėjome iš miško į ežero pakrantę, matėsi tik keli artimiausiu krūmai, liūdnai styrantys kuolai vandenyje, kurie veikiausiai liko nuo kokio lieptelio ar nedidelės prieplaukos, ir vienišas plaustas ežero viduryje. O gal ne viduryje, o gal šone?

Sutikit, tai kažkas neįtikėtino…

Mes neatskyrėm vidurys ten ežero, ar kraštas ir niekas neatskirtų, nes viskas, absoliučiai viskas, buvo padengta rūku. Tokiu tikru RŪKU, kuris visiškai ištrina horizontą, susilieja su tokios pačios spalvos cepelininiu dangumi ir priverčia sustoti. Mes taip ir padarėm. Nors nebuvom nuėję nė 5 kilometrų, kurį laiką pasilikome Kernavo pakrantėje – lengvai užkandom, atsigėrėm, šnekučiavomės.

Nuo Kernavo vos įžiūrimais miško takeliais patraukėm link mažyčio Šulnio ežerėlio. Pakeliui manęs laukė nuotykis: kelis sykius aukščiau čiurnų pasinėriau į tokią klampią pelkės košę, o iš jos ištrauktas batas ir kelnės buvo tokio „š“ spalvos. „Š“ – tai nuo žodžio „šokoladas“, jei jūs jau spėjot pagalvot kitaip :) Mačiau, kaip kai kurie bendražygiai į mane žiūrėjo su tokiu lengvu išgąsčiu ir nustebimu, bet viskas tvarkoje – kelnės ir batai savo darbą padarė, koja buvo visiškai sausa, o ta „š“ spalvos košė greitai nusiplovė einant per rasotas aukštas žoles ir klampojant po drėgmės prisigėrusias samanas. Patikėkit, tai pati geriausia kempinė gamtoje :)

Mažiukas, vos pusantro hektaro, Šulnys taip pat paliko labai jaukų įspūdį. Toje pakrantės dalyje, kurią apėjome, kelios nedidelės aikštelės tinkamai sustojimams ar net palapinei pastatyti. Kartu ėję Andrius ir Rasa pasakojo, kad būtent čia jiems ir tekę nakvoti. O jau gailiai, gailiai… Jų kvapas pasklinda net artėjant žiemai, tereikia gailius užkliudyt beeinant.

Dar toliau – bene labiausiai daugelį traukiantis Rūdninkų girios objektas, žemyninė kopa. Ją suformavo nuo nuolat mėtytų aviacinių bombų kildavę gaisrai. Sovietų laikais Rūdninkų girioje buvo karinis poligonas, tad ir dabar beveik visame miško masyve nėra normalų kelių. Giria išraižyta biriu smėliu padengtais takeliais.

Skaičiau kelias apžvalgas, kuriose skaitytojams rekomenduojama į Rūdninkų girią vykti padidinto pravažumo automobiliais. Keista kažkaip…

Gal daugiau nebereikia rekomenduoti žmonėms atvykti prie kopos savo automobiliais?

Sprendžiant iš to, kaip ir kiek automobilių ratų vėžėmis yra išraižyta visa kopa, aš paprašyčiau jūsų prie kopos iš viso nevykti jokiomis transporto priemonėmis, nebent dviračiais. Padarykit gerą darbą: palikit savo keturračius draugus kur nors šalia vieno iš didesnių ir geriau pravažiuojamų Rūdninkų girios žvyrkelių ir link kopos ateikit pėsčiomis.

Gamta jums padėkos.

 

➤ Taip pat skaitykite